Alušta

Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,
Ryto šnabžda namazas 2 po aukso dirvonus,
Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,
Lyg Kalifų 3 rožančiaus rubiną-granatą 4 5 .
Žydi pieva varsingoms 6 gėlėmis ripuota,
Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,
Briliantų sparnyčiais padangę dabina;
Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.
O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,
Verda blaškoma marė ir skandina žemę;
Jos ūžmuos 7 šviesa groja, kaip rainio akyse,
Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,