Alušta naktį

Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;
Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja 1 ,
Trūksta 2 , škarlato 3 sroves palieja ir gęsta;
O bastus 4 keliauninkas klausos, žvalginėja.
Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,
Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;
Gėlių kvapsniai 5 prabilę, it muzika klęsta —
Širdin 6 slaptingai kalba, girdo nelytėję.
Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:
Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,
Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!
Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!