Baidarai

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais 2 žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.
O kad putotas žirgas neklauso vytinio 3 ,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos 4 ,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.
Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną 5 ;
Išsipūtus atkriokia pas krantą 6 juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,
Vilnis ant galvos trūksta, žioklė 7 aprakina;