Kikineiso kalnas

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko, 1
Tai marė. Paukštis-kalnas 2 , perkūno nušautas,
Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,
Metė stiebines 3 plunksnas plačiau negu skliautas,
Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.
Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas
Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.
Aure ugnies kasnykais 4 plykstelėjo skriautas 5 ,
Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;
Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs 6 joju;
Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų 7
Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,