Krymo sonetai

Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymo sonetai . Jau patsai tų sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjų 1 jiems recenzijų išvirš 2 liudija aukštą anų estetikos vertę. Tai visuotinajai 3 simpatijai 4 atliepia pasiganėdinimo 5 jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei narių harmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo sonetai . Norint jąją aiškiau išparodyti, pirmiausia reikia apžvelgti visų Krymo sonetų , sykiu 6 paimtų, turinį ir bendrą ryšį, pagalios 7 pakelti aikštėn jų ypatingąsias poetiškos dailės žymes 8 .
Ištremtas poetas atvyko in Akermano tyrus. Jau vakaras nuramino siautojančias pievų vilnis, prieblindžio marška 9 užklojo ir užmigdė gamtą. Kas ten klaidžioja tyruose? Tai bastuoklis 10 ieško žvaigždės-vedėjos. Rami prigimtis sužadino jame tėvynės ir saviškių išsiilgimą 11 . Nakties gi tyluma užkerėjo klausą. Jam rodos, kad išgirs gandą iš Lietuvos. Visą įtempė girdą 12 , bet niekas nešaukia, taigi važiuoja toliaus.
Pasiekęs marias, sėda į laivą ir plaukia Krymo link. Marių tyluma, raminanti kiekvieną keleivį, išsiilgusio 13 dainiaus omenyje 14 sukirdina miegančią atsiminimų hydrą, kuri juo skaudžiau suleidžia nagus į nutilusią širdį. Belaisvio sielos kova tarsi sukelia marių audrą. Jo krūtinėje skausmai bloškia širdį, kaip įniršusios bangos daužo laivą. Tečiaus 15 šitoje su gaivalais 16 imtynėje dainius pajunta naują galybę. Tarytum milžino jėga jisai stumia-gelbi laivą. Malonus pasikankinimo jausmas jį gaivina, bet štai vėl nuožmi audros galybė, saulei leidžiantis, gesina paskutinį vilties spindulį ir vėl jo širdį nerimastin skandina.
Priplaukus vakarinį Krymo krantą, pirmas dalykas, kuris metasi kiekvienam į akis, tai gražūs Tauridos kalnai. Ypač puikiai jie vaidinas iš Eupatarijos (Kozlovo) lygumų, kada saulėlydžio tvaska apjuosia jų viršūnes, kurios tuomet, aukso spinduliuose liepsnodamos, išrodo lyg Bizantijos kuorų gaisras. Turistas ima dabar rytų keliavedį Mirzą ir klausinėja jo apie anuos gamtos pajovus. Užganėdinęs 17 pirmąjį nusistebėjimo akyvumą 18 , važiuoja į senovės Krymo sostapilį Bachčisarajų. Čia juodu aplanko tuščius ir apleistus Girajų rūmus, Potockaitės karstą ir Haremo kapus. Jautrus keleivis, žiūrėdamas į šias Krymo istorijos kapines, giliai susigraudina. Jisai čia mato meilės, galybės ir garbės pranykimą. Jisai jaučia, kad jau ant visados 19 tapo ištremtas iš savo tėvynės. Jis malonėtų čia numirti ir būti palaidotas. Čia dažnai apsilanko jo tautiečiai pas Potockaitės karstą. Jie neaplenks ir jo kapo. Apgailestaudami anos liūdną likimą, ir jo atmintį žadins prigimtąja kalba.