Potockaitės karstas

Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos 2 Krymo,
Suvytai 3 radastėle 4 ! Tavo valandėlės,
Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės 5 ,
Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.
Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių 6 skliautimo 7 ,
Kodrin 8 gi ant to kelio spindi tos akelės?
Ar žvilgys 9 pirm neg geso nuo šaltos žemelės,
Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo 10 ?
Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;
Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.
Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,
Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,