Vanagas

Ant Kikineiso viršūnės
Bėdinas 2 vanagėlis! Jį audra pastvėrė
Ir į svetimą šalį toli nugabeno;
Su vėtromis kovodams, čionai atplazdeno,
Tarp žmonių ant šio stiebo sparnelius pasvėrė.
Nurimk! Čia piktoms rankoms tavęs neapspęsti!
Tikras tarsi ant miško šakos betupėtų.
Jisai svečias, Giovanna — kas svečią nudėtų,
Jeigu mariomis plaukia, tebijos 3 paskęsti.
Atmink mano, atminki savo prityrimą 4 ;
Tu gyvenimo marėj 5 — jau mačius baidyklių 6 ,
Ir mane audra trėmė į klastus vilyklių 7 .