Verpelė

Netoli karčiamos buvo Lukšienės daržas. Šinkoriui 1 Vienakiui, visiems žinomam sukčiui, seniai jau gėlė dantį 2 ant to daržo: jis taikėsi kaip nors jį įgriebti. Jau ar ne dvidešimts sykių bandė derėti tą daržą, bet senutė nė šnekėti neduoda.
Aš čia gimus, čia augus čia, sako, ir mirsiu.
Šinkorius da kartą eisiąs kalbinti senutę. Ateina jis pas ją. Randa pas duris beskutančią bulves. Senutė šešiasdešimties metų susimetus jau į kuprą, visa sudžiūvus, vienok dyka da nebūna, triūso kaip ir jauna merga. Vienakis pagarbinęs, atsisėdo šalia ant suolelio.
— Na kaip, močiute, tavo sveikatele; ar vis dar po senovei sveika gyva?
— Tai da vis Dievas laiko. O kas pas tave gero girdėti?
— Tai, ogi ką: ne šio, ne to; ak, žinai, kaip šinkorius!
— Taigi užtai.
Daugiaus nieko senutė nesakė. Šinkorius žiūrėjo, kaip ji skuta bulves. Jos pirštai sudžiūvę, kieti kaip vėžio žirklės. Senutė kaip su replaitems sukabinus bulvę ima iš rečkos, greit varto tarp pirštų, gražiai ją nuvalydama geležte surudijusio peilio. Išknaibius visas akutes ir da kelis sykius pavarčius tarp pirštų, meta bulvę į puodelį su vandeniu. Drąsesnės vištos sėlina prie skutenų, ką krinta čia — jau pas senutes sijoną, ir sugriebusios kokią vieną su laimikiu dumia į patvorį.
Vienakis jautė, kad jis čia kaip ir nereikalingas. Jis turėjo ką sakyti, bet vis da mečiugavo, kraipėsi, pūtėsi, lyg kad kvapą rydams, bet ant galo išdrįso:
— Aš vėl žinotum...
— Ką gi?
— Tai, kaipgi, močiute, su tuo daržu?