Kunigas

Obuoliai obelį seka.
Taip seniai kalbama.
Kryžiokų stalyčios 1 mieste dzvanijo 2 ant vakarinių poterių. Balsas nedidelio varpelio, tikas, rodos tingint atsimušė į mūrus.
Koplyčėlė, kurios durys buvo atviros, nieko joje nebuvo ir kone suvis tamsu.
Buvo tai rudens laikas; tamsuma apdengė mūrus drūtvietes 3 . Tąpus šviesūs, mitrų šešėliai atsimušė į žemę visokiais pavidalais; einamos vietos buvo apšviestos lempomis, nuo kurių šviesa iš tolo išrodė kaip migla aptraukta.
Kur ne kur vartai atidaryti išrodė kaip tamsi pečiūra 4 ; kaip kur langai su geležinėmis štangomis, kas buvo matyti šešėliai vaikščiojančių viduje.
Mūrai drūtvietės išrodė baisūs, kaip kalėjimo. Patika, iš lėto nuliūdę kiemuose slankiojo kareiviai. Šeimyna striūkuose 5 drabužiuose, o klapčiai su trumpai nukirptais plaukais.
Žmonės tie, papratę apie vieną laiką pildyt savo reikalus, kaip nebyliai, slinko kur buvo prisakyta.
Ta tykumą pertraukė kaip kada ne kada staugimas šunies pririšto ant lenciūgo 6 , arba žvengimas arklų stalduose. Nes ir tie sutverimai, rodos, priprato prie kloštorinio tykumo, tuojaus nustodavo.
Tam tykume buvo labai smutna 7 , ba kožnas buvo po didele valdžia ir užžiūrėjimu, per ką kožnam gyvastis 8 buvo užstelbta. Čia, išskiriant balsą varpelio, ką šaukė brolius ant poterių, nieko daugelis nebuvo girdėt kaip kada rudens vėjai pertraukė tą tykumą, ba nebijojo prisakymo perdėtojaus zokono 9 , nes sau švilpė be baimės.
Koplyčioje prieš altorių degė lemputė, blogai mėtydama šviesą į šalis, ne daugelis pabažnų 10 karėjūnų susirinko tingiai ant vakarinių maldų.
Kamandorius su kopa ant savęs stovėjo prie altoriaus ir labai greitai meldėsi, pusėn-balsų, taip kaip iš prievartos, susnūdęs ir susimaišęs.