Palangos Juzė

Kaip viskas pasaulei 1 parsimaina 2 , taip parsikeis ilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės 3 . O tai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tyka tenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks, tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bent vieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.
Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiu viltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą 4 sekdamas, surinks ir likusius dalykus.
Vardai miestelių ir uličių 5 arba sodų toj knygelei priminavoti 6 ; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką, bet tikri.
Išspausti daleidu.
Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.
Vyskupas Žamaičių:
Motijus Volonczanski.
„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis.”
Priežodis
Patemiui pajūrėj Palangos miestely buvę ūkininkas vadinamas Jonas Viskontas, pasitaria ir katalikas. Kurs vedęs moteri iš Kretingiškių Elzę Šykšnalę, turėjo sūnų, vardu Juzupas. Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangos altarista 7 kunigas Jonas Baužinskis.
Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim: silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes 8 su gintarais. Bet žuvies nebelaimėdamas vieną kartą sakė moteriai savo: „Ar žinai ką motin: mūsų pajūrės smiltis maž teduod duonos, aš ketu 9 Juzę nuvežti i Klaipėdą, kad amatą išmoktų. Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamas nepritrūks duonos.”
Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkina arklius, pasvadina 10 į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą kaip ožaitį į turgų, be be blaunantį. Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokiečio kriaučystės meistro 11 mokytis ant dvylika metų.