Į šviesą

Kada Žiškų Juozukas taip gerai pradėjo kalbėti, jog galima buvo ji suprasti be didelio vargo, pamatęs sykį motiną skaitant maldos knygą, jis tarė:
— Kai as užaugsiu didelis, il as skaitysiu knygas. As taip noliu mokėti skaityti, taip noliu!
Tas noras neužgeso jam augant, nežiūrint į tai, jog tėvus nuolat girdėjo sakant, kad mokslas esąs nereikalingas, kad knygos duonos neduosiančios ir kad tik ponų dykaduonių darbas esą knygas skaityti, o bėdiniems žmonėms darbininkams nesą kada tokiais niekais užsiimti.
Juozukas visiškai nemąstė apie tai, ar knyga duos jam duonos, ar mokslas reikalingas, ar ne. Jis ne mokėjo atsakyti į tuos klausimus. Jis norėjo tik mokyties, knyga jį traukė prie savęs, ir gana.
Tą norą mokyties, kurs atsirado jame, Dievas žino, iš kur, padidino dar vienas atsitikimas.
Juozukas ėjo jau septintus metus. Išsivarė jis žąsis į pūdymą 1 , kurs tuokart buvo tuojau sodžiaus gale, čia pat už ūkininko Urbono sodno 2 . Lakstydamas po lauką, atbėgo jis prie žabų tvoros 3 , apsupančios sodną, ir užsimanė pažiūrėti, kas ten tame sodne yra. Įlipęs lig pusės tvoros, žvilgterėjo į vidų ir pasiliko taip, lyg prikaltas. Po obelimi, ant suolelio sėdėjo kažin koks ponas spindinčiomis auksinėmis sagutėmis, ir pasilenkęs žiūrėjo į taip pat, kaip sagutės, blizgančią trobelę, stovinčią prieš jį ant staliuko. Juozukas tuojau pažino, kad tai buvo Urbono sūnus Mykolas, apie kurį visi sakė, kad labai didelius mokslus einąs.
Bet Juozukui netiek rūpėjo jis pats, kiek jo ta trobelė. Spindėjo ji kaip tik tie liktoriai 4 , kuriuos Maušienė per šabasą 5 ant lango statydavo. Labai išsižiojęs, akis išplėtęs, viena ranka už tvoros mieto 6 laikydamasis, vaikas žiūrėjo ir žiūrėjo, net mirkčioti užmiršęs.
— Ką čia jis daro? — mąstė vis. — Ką čia jis daro?
Ir matė, kaip ponaitis ėmė vis nuo stalo mažus stiklelius, kišo juos po trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjo didelė knygų krūva. Viena tarp jų pasirodė Juozukui tokia didelė, kaip ta, kurią šventadieniais matydavo bažnyčioje ant altoriaus.