Iš daktaro pasakojimų

Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervus sujudina.
Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prie ligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kol atleidau laukiančius pacientus, pradėjo temti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonus buvo važiavimas, nes nors šaltis stipriai spaudė, oras buvo romus 1 , be jokio vėjo; sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaip skobnis 2 , arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas 3 užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu 4 , eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, o vienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžios pirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai „studentai”, paleisti ant švenčių 5 iš miestelio mokyklos, grįžta namon.
O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau, ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tą kelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.
— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate? — sušukau.
Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurie vaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.
Ant galo 6 vienas atsakė:
— Einame namon, ant Kalėdų! 7
— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!
Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo iš vieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso. Tik vienas atsiliepė.
— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...
— Tai eikš ir sėskis!
Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionės draugą: buvo tai kokių dešimties metų berniukas, su pilka veltine kepure, giliai užmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais, raudonmargės kelinaitės 8 , įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinės pirštines — tai visas jo apdaras. Rankose turėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas 9 , visų pirma pastebėjau didžias, labai didžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos iš apskrito, sveiko, paraudonavusio veidelio per daug jau rimtai ir svajingai.