Vincas Stonis
Labai gražioje vietoje stovėjo Žalakių sodžia. Iš vienos pusės tekėjo Ventos upė, apaugusi karklynais, kaip kokiu žaliu vainiku; iš antros stoksojo tamsus ir platus miškas; toliaus tęsėsi laukai, dar toliaus — lygios žaliuojančios pievos.
Sodžios gale buvo Juozapo Stonio troba. Stovėjo ji toliaus nuo kelio, ant kalnelio. Nedidelė, pajuodavusiu stogu ir žemu kaminu, iš vienos pusės turėjo mažą sodnelį, aptvertą virbų tvora, kuriame augo keletas obelų; po langais žydėjo raudonos rožikės ir geltoni gvazdikai, žaliavo paikios 1 rūtelės; prieš trobas stovėjo svirnelis, šalyje, tarp svirno ir trobos — senos katės; iš antrosios mažo kiemelio šalies, prie vartų, buvo šulinys ilga svirtimi. Troboje iš priemenės po kairę buvo vienas kambarėlis, paskui — antras, mažesnis; po dešinę buvo gana didelė kamara, prikrauta visokių baldų. Kaip kiemas, taip ir trobos buvo švarios ir sutvarkytos. Surūkusios sienos išlipytos popieriais ir apkabintos šventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai su žolynėliais, tarp jų — kryželis. Matyti buvo tuojan, jog tos trobos šeimininkė ne tinginė. Ir iš tikro, Stonis ir Stonienė visų buvo giriami už savo darbštumą. Turėjo juodu ketvertą vaikų: mažiausioji mergelė dar nei žąsų negalėjo paganyti, vyriausiasis sūnus, Vincukas, baigė jau tryliktus metus. Su tuo nebuvo bėdos tėvams, Šįmet jau ne tik po namus padėdavo, bet net uždirbdavo, ganydamas sodžios karves. Įstabus tat buvo vaikas: darbštus ir išmintingas, kaip senis. Ant ūkio galva pramušta. Vasarą ganydamas tai karves, tai kiaules, neturėjo laiko padėti tėvui lauko darbuose, užtat pavasarį, kol dar visi gyvuliai tebestovėjo tvartuose, jis būdavo kaip pririštas prie tėvo. Einant tėvui į lauką su žambiu, eina ir jis kartu, ir prašo, kad duotų jam nors trupučiuką paarėti. Žinoma, arimas buvo menkas, mažos jo rankelės negalėjo dar gerai suvaldyti sunkaus žambio. Tėvas juokėsi, jisai gi, žiūrėdamas į savo kreivą vagą, nuliūdęs tardavo :
— Ak, Dievuliau! Negaliu taip, kaip tėvelis!