Valerijai

Kada mane ištiko likims raudulingas,
Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,
Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: „Tėvynė
Žiūri į tave, kelkis — tu jai reikalingas!”
Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas
Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,
Rengiausi prakeikt viską... Nuo to mane gynė
Pnminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”
Aš keliausi ir dirbau. Kad dėl neteisybės
Pakliuvau į žabangas, netekau liuosybės 1 ,
Kada mane teriojo priešai užsigulę...
Per tave man nušvito kalėjimo tamsybės,