Žvirbliai

Dvaro pakluonyje 2 augo senas gluosnis — gal vyriškos veislės, o gal ir moteriškos. Kam kaime rūpi, kokius žiedus gluosnis turi pavasarį — vyriškus, ar moteriškus. O vienok medis buvo patėmytinas. 3
Kas antri metai, pradžioje rudens, imdavo bernas kirvį, įlipdavo kopėčiomis į gluosnį ir labai rūpestingai nugenėdavo visas šakas.
Nuo randų, padarytų kirviu, per ilgą laiką gluosnio viršūnė sustorėjo, lyg didi galva, ant kurios sugulė dulkės nuo kelio, sukeltos vėjo, genamų galvijų, pravažiuojančių vežimų. Tose dulkėse tunėjo 4 tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt. Lietus suplakė ant gluosnio galvos sluoksnį derlingų purvų ir tas medis, sutemus vakare, išrodė 5 lyg kokia baidyklė — taip buvo išmirkęs ir pajuodęs.
Atėjo ruduo su darganomis ir vėjais; gluosnis tada neošė, kaip kiti medžiai, su šakomis — stovėjo tarytum negyvas. Iš pradžių balzganavo ant jo galvos randai nuo nukirstų šakų; bet pagalios tie balti žymiai apdžiuvo, pagelto, ant galo pajuodo.
Atėjo žiema ir gluosnio galvą, tarytum apkirptą galvą žmogaus, pridengė stora, balta kepure sniego, kuri užslėpė visas žaizdas ir skyles. Dabar tiktai kada ne kada varna, pabaidyta nuo kiemo, tūpdavo ant gluosnio, kad nereiktų palėkėt šiek tiek aukščiaus ant kluono kraigo. Tiktai pavasaryje iš pribrinkusios, skylėtos ir gumbuotos galvos išsprogdavo daug atžalų, kurios apsisagindavo pumpurais, dabinančiais 6 medžio viršūnę. O pro tarpus, kvepiančių jaunų atžalų, da žiūrėjo į svietą 7 apsiblausę išpurę uoksai 8 , tarytum duobės, iš kurių išluptos akys. Sugelta, sopanti 9 galva ir joms traukė į save syvus, reikšdama vidurinę gyvastį.
Atgimdavo gluosnis ne tik paties savo gyvastimi: ant sužeistos jo galvos įvykdavo šeimyna mažesnių ir didesnių augalų, kurie čia dygdavo ir tarpdavo, nekalbant jau apie samanas ir grybelius, augančius ant žievės. Pavasarį ir vasarą galima buvo matyti įvairius vainikus žaliuojančių parazitų; tūli augo iš juodų ištrandijusių uoksų ir puikiais posmais dribo žemyn.