Kova ties Žalgiriais

Kriokavoje; Karaliaus rūmuose
vienas
Sako: kvailiems laimė lemia. Koks jau velnių lėmimas? Ot, dėdė mano Kęstutis ar ne kvailas buvo? Jis užsitikėjo manim. Na, ar tai jau kvailesnio reikia? O biesku jam laimė lėmė. Aš jam, kaip kvailai vištai, liepiau galvą nusukti ir gana. Ot būta jau lėmimo.
Tiesa, yra tokie protingi, kaip aš. Na tokiems kaip kada laimė ir stebėtinai lemia, bereikia nei didelio darbo, nei triūso 1 , nei rūpesties, ot taip sau žmogus bambą išpūtęs gyveni, pilvą glostai, o tau laimė ar lemia, tai lemia.
Ar ne laimės darbas buvo dėl mano tėvo, jog jis buvo vyresniu broliu Kęstučio? Ar jis dėl to jokios rūpesties nei triūso nepridėjo. O paskui, ar ne laimė man lėmė, jog aš vyriausiu sūnum atsiradau pas savo tėvą? Na tegul, aš visados buvau smilus 2 ir visados pirmas visur lindau, žinomas vaikas, kur pavojaus nebuvo, bet jeigu man kaip kada ir rodosi, jog aš tyčia pats per smilumą pirmas gimiau, tai jau vis tiktai aš niekuomi 3 nekaltas tame, jog mano tėvas buvo taipogi pirmu sūnum... O šitų visų mažmožių tiktai ir reikėjo, kad aš tapčiau kunigaikščiu, o ne kokiu nors malkadžiobiu arba piemeniu.
Išmintingam žmogui tankiai tiktai užsimanyti ko nors reikia, o bematai ir viskas atlikta. Paimkime nors mano — ženybas 4 . Aš tiktai ėmiau mislyti 5 apie ženybas... Na, metus tris; ne daugiau per penkis mislijau. Žiūriu, ugi neva netyčiomis kiša man lenkai nupieštą paveikslą savo karalienės Jadvygos. Aha! Misliju sau. O kaip tiktai jie pasakė, jog su jąja aš galia paimti ir visą Lenkų karalystę, taip aš ir supratau... Na, tenai truputį reikėjo krikštytis ir kitus krikštyti. Poterių tenai kokių mokintis... Sako, dėl išganymo dūšios 6 ...
šitai Jogailė kalba, dairydamasis neramiai į visas šalis
Ne, čion nieko nėra! pamislijęs Ir viskas taip gražiai klojosi. Laimė lėmė. Stačiai laimė lėmė! pamislijęs Apie Jadvygą prasimanė... Bet tai stačiai prasimanė! čiupinėdamas kaktą Ragai! Hm! Melas! Dievaži melas!
Ir karūna lenkų ir garbė! pamislijęs Na, dėl šito visko reikėjo ir išminties... Vytautas! O tiktai tas vienas Vytautas tiktai jis vienas galėtų mano laimę sugadinti. Jis patį velnią, man rodosi, galėtų sugadinti. Lenkai kytri 7 . Aš da kytresnis... Bandėme mes jį ir šeip ir taip apgauti ir nieko nepadarėme. Kiba 8 kada jis pats ko užsimanė. Turbūt jis kokį nors velnią turi dėl patarnavimo. Kitaip kaip jis galėtų suprasti ir atminti visas mūsų klastas? Jo tėvas ant pažiūros buvo kur kas už jį išmintingesnis, o aš jį lengvai apgavau. O Vytautą negaliu. Čion ne be velnio. Ir ne dyvai 9 ; jo motina ir tėvas buvo stabmeldžiai. Jis pats, tiesa, krikštytas, bet tai taip sau tiktai, dėl viso ko. O mane du sykius krikštijo. Na tai tokio kaip aš kiekvienas velnias gali išsižadėti. Pamislykite, vieną kartą krikštyto, o jau velnias prisidingi. Tai du sykius krikštyto — ir šeip, ir taip krikštyto, turi suvis bijotis. pamislijęs Bet argi jau taip tas velnias ir bijosi manęs? Jeigu tai tiesa, tai būtų suvis niekai. Jeigu jisai gelbsti Vytautą, tai ir man susigadytų 10 tarpais jo pagalba, kada Dievas nesiskubina. ištaręs tai dairosi aplinkui su išgąsčia 11 Ne, nieko nėra!