Lietuviai amžių glūdumuose

Nuo mūsų prabočių apie lietuvių tautos senovę mažai kas teužsiliko. Senos dainos ir pasakos, ir stabmeldiška įtalpa 2 nuolat ujemos par kunigus, po priėmimo katalikystės 3 , turėjo ant galo išnykti beveik suvis. Rašytų gi likučių jokių nerandame. Taip jog šių dienų tyrinėtojas yra priverstas semti žinias iš svetimų versmių, kurios, suprantamas dalykas turi savyje daug klaidų, jau tai dėl to, jog svetimi rašėjai toli nuo Lietuvos gyveno, jau tai tyčia padarytų par jų piktą norą. Taip netoli ieškant nežino, jog rusiškosios versmės par valdžios paliepimą tyčia darėsi sudarkytos ir įvairiomis melagystėmis prikamšomos dėl mūsų tautos akių apmonijimo 4 . Imti iš tokių versmių žinias be skyriaus negali. Bet kad atskirtų tiesą nuo klaidų, kame tas bandymo akmuo, kurį pabraukę pagal paliktą ženklą pažintumėm, ar tai gryna auksinė teisybė, ar tai melo misingis 5 ? Rusiški raštininkai šių gadintų tikėdami, jog tokio akmens nėra ir negal būti, drįsta akis išputę meluoti, — meluoja su riksmu, su putomis ant lūpų kurstomi vieni pinigais ir paaukštinimais, kuriai valdžia gausiai moka už melą, kiti gi meluoja iš paiko patriotizmo, atmetę ir protą, ir sarmatą 6 į šalį...
Aš ne dėl ginčo su jais rašydamas, jų melą jiems ant jų sarmatos palieku, tik pasakau, jog klysta užsitikėdami, būk tai nesą bandymo akmens dėl jų meto. Jis yra. Tai mūsų kalba !
Ateis laikas, kad ji kaip žiburys rankoje rašytojui nutrems melo tamsą, apšvies amžių glūdumus. Ant jo mostelėjimo prakalbės marios, kalnai ims liudyti ir seniai išmirusios gentys kils iš kapų dėl patvirtinimo istoriškos teisybės. Tik reikia tokio žmogaus mums sulaukti.
O dabar pakolei sulauksime tokio, meskime nors kibirkštėlę nuo jos į tamsius praeities glūdumus ir prie jos miegančios šviesos žvilgterėkim, ar nepamatysim nors silpnus darbų ir kelionių mūsų tautos vaizdus.
Kaip du žmonės greta gyvendami, ima viens iš kito daugumą papročių, daiktų, o su jais sykiu ir jų vardų daugumą, taip ir dvi tautos greta gyvendamos ima viena iš kitos daugumą dar neturėtų ir nematytų įrankių, apsiėjimų ir išmislų 7 , o su jais sykiu ir atsakomus žodžius. Par tai, jeigu dvi kalbos turi vienokiai skambančius vardus dėl išgomų pirmo kultūros laipsnio, o paskui skiriasi, tai gali sakyti, jog vartojančios tautos tas kalbas, pirmo laipsnio greta arba gal būt ir maištrium 8 gyveno, prie auktštesnių gi laipsnių buvo paskyrium. Tokiu būdu pagal kalbų užnašumą 9 gali nutart, ne tik apie jųjų susiedystę 10 , bet ir apie laipsnį tam tarpinės kultūros.