SCENA I
Marė ir Bilgenas
BILGENAS
įeidamas
Man, kunigaikštien, įsakei ateiti.
MARĖ
nekantriai
Bilgene! tikrą pasakyk teisybę,
Kaip stovi mūšis?
BILGENAS
Nežinau da nieko.
MARĖ
Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo
Karštyje laiko! Nežinia tai didė
Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės.
Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,
Ar išsipildys pagiežos svajonė.
kreipdamasi ant Bilgeno, karštai
O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?
Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!
Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją
Nežinios peklą, kuri priešingiausius
Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!
Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?
BILGENAS
Sakau, kad ne da.
MARĖ
Neslėpk, sakyk viską?
Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.
BILGENAS
Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko.
Ikšiol neturim da žinios nė kokios.
MARĖ
Argi tu niekad ir nieko nelaukei
Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos
mūsų likimas, kalbi tu su manim
Taipos atšalęs ir pasekmės karo
Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.
BILGENAS
Stoka žinios juk esti geras ženklas,
Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.
MARĖ
pikta
Sau pasilikki raminimą tokį —
Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,
Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui.
paliepdama
Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!
Tegul patyrę, parneša man žinią.
BILGENAS
Einu paliepti.
MARĖ
Eik ir liepki skubinti
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris