SCENA II
Konradas, Albanas, Kunonas
KUNONAS
Kęstutis apveikts53.
ALBANAS
Kaip tai? Juk jau buvo
Jis apgalėjęs54.
KUNONAS
Visad paikiems55 kenkia
Jų netikumas56, teisumu vadinams.
Gyvus paleido visus apgalėtus,
Gailėdams laistyt kraują savo brolių,
O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą,
Ir apgalėjo. Tai gerai gramozdui57,
Kurs nemokėjo kardo sunaudoti
pasityčiodamas
Dėl žmonių vargo ir kančių.
KONRADAS
Sakai, jau
Suvisu58 apveikts?
KUNONAS
Suvisu. Daugumas
Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj.
Veltui kovojo sumišime vienas:
Kaip levas priešais pabugusią bandą
Mėtėsi, daužės — nieko nepadarė.
Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta.
ALBANAS
Priepuolis šitas atmaino dabartės
Kelią, kurį sau zokonas užrėžė.
KUNONAS
Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais
Zokonas eina žemes tas pajungtų —
Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms:
Dabar Kęstutį į prieglobą imsim.
KONRADAS
Ar jis mums duosis?
KUNONAS
Dabar parankiausiai,
Kada šviežiai da jaučia apveikimą.
Gana pasakius, kad kryžiokai tinka
Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save.
Konrade, tu imk tą tarpininkystę.
Nesunkus darbas išaiškinti seniui,
Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką,
Jei nenor žūti.
KONRADAS
Gal atnaujint kovą.
KUNONAS
Pats neįstengs jau.
KONRADAS
O rankose mūsų?
KUNONAS
Galės su savo broliavaikia žaisti,
Ik šitų žemių visų nepaimsim.
ALBANAS
Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali...
Sunku juk žmones visus išnaikinti...
KUNONAS
Ar tai laukinei žmonių bandai galim
Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri
Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą,
Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą.
Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja
Mums, kurie protą, pinigus ir spėką
Turim. Be to mes išgriausim tą šalį
Ir vieną kapą jos vieton supilsim.
Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą.
Konrade, skubink su juo susitikti,
Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų.
dėdamas rauką ant Albano peties
Eisiva mudu.
atsitraukia su Albanu po kaire