SCENA III

Mare, Konradas

KONRADAS

Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį

Mano drąsumą, bet norėjau svarbią

Apreikšt⁷¹ naujieną.

MARĖ

greitai

Ricieriau, sakyki!

Greičiau sakyki! Visa dvasia mano

Ant tavo lūpų kybo.

KONRADAS

Kruvins mūšis

Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,

Jogailos rankoj.

MARĖ

Ar gerai girdžiu tik

Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!

Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali

Perplyšt krūtinė...

kreipdamosi vėl ant Konrado

Ar kartais neklysti?

KONRADAS

Aš liudytoju buvau ir tą tiesą

Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos

Skubinau Vilniun tau viską pranešti.

MARĖ

Kaip dėkavoti už tavo malonę

Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo

Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?

negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo

A! Jau Kęstutis į rankas pateko —

Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą

Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,

Primynus koja galvą užmušėjo,

Kurį dangus man pats po kojų guldo.

Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki —

Atlyginta bus!

KONRADAS

Viešpati malonus,

Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,

Tai jis dabarties pakakintas⁷² tapo.

Nužeminimas sunkesnis už mirtį,

Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas.

Gana pamačius, kaip tas puikus senis

Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;

Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas

Užkalto grabo...

MARĖ

Kenčia, juk jau kenčia,

Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!

KONRADAS

Liūdna matyti, kada žilas vadas,

Spėkų netekęs, stovi nusiminęs

Ant griaučių savo garbės ir didybės;

Kad atsisveikin ant amžių su viltim

Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;

Kad, pergyvenęs save, darbus savo,

Paminklu lieka kaltės ar nelaimių.

Toksai likimas, širdperšos⁷³ baisybė,

Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,

Priverst gailėtis...

MARĖ

Gailėtis nemoku.

KONRADAS

Įniršims baigias, pagiežai įvykus,

Kada jau priešų nelaimė prislegia

Ir žemyn lenkia...

MARĖ

Man to nepakanka!

Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,

Mirtis ant galo...

KONRADAS

Per daug pageidauji,

Visai nežiūri ant sąlygų stovio —

Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą

Yra pavedęs ir karūnos savo

Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs

Jam prižadėjo, per prisiegą⁷⁴ šventą,

Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,

Nuo užpuolimų gint ir išdavimo.

MARĖ

pasityčiodama

Kam gi tai burną be reikalo aušint?

KONRADAS

Juk čia dalykas santaikos šventosios,

Kurią sulaužyt nė viens neprivalo.

Kas nenor garbę ricieriaus sutepti.

Jogaila, vesdams pas save Kęstutį

Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,

Turės atminti pareigas visokias,

Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider.

Negal užmiršti ir giminės ryšio —

Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti

Ir apmalšinti įniršimo šuolius...

MARĖ

pasityčiodama

Tai paduot ranką užmušėjui vyro?

KONRADAS

Paskutinoji⁷⁵ kartais ir taip liepia.

MARĖ

Tik viena liko man paskutinoji,

Kuri su mano krauju išvien teka —

Pavest tą senį kankinimų peklai

Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.

KONRADAS

Sunku išpildyt užmanymą tokį,

Ant kurio brolis niekad nesutiktų.

MARĖ

Ar tai tau rodos, paabejos⁷⁶ brolis

Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai⁷⁷ ,

Skriaudimus savo išdėsiu?

KONRADAS

Toks darbas

Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei

Tą kunigaikščio nepadorią klastą.

MARĖ

Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią

Laužot, kituos tik matydami kaltę.

Vienok pati aš nenorių iš pradžių

Tuoj reikalauti galvos mano dėdės.

Pataikysiu juk paklausyti proto

Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint.

Tegul tik brolis, man pareikalavus,

Akyse mano suima Kęstutį

Ir pasodina į kelnorę⁷⁸ tamsią.

KONRADAS

O jeigu tavęs nenorės klausyti?

MARĖ

Jei atvirai ne — tai aš slapta dirbsiu...

Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas!

Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti?

Gana į vyną tam nuodų įberti...

Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti...

Atsiras peilis... Reik kruviną darbą

Užmanyt — mirtį mintis jau surengs jam.

KONRADAS

Tai turi žūti?

MARĖ

Manyk, kad jau žuvo.

Dabar vis tiek man⁷⁹, neslepiu nė savo

Siekių, nė žodžių į melą nevystau.

pro didžiąsias duris įeina Albanas