SCENA V
Vaidyla ir Marė
MARĖ
linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo
Vaidyla! Ant galo
Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui
Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!
Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių
Mudviejų, tardams, kad ta moterystė 29
Jų, kunigaikščių, giminę suteršia.
Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą
Tave ir mano moterišką gėdą.
Dabar težino, kad mane yr vedęs
Ricierius vyras — ne pienburnis kokis.
VAIDYLA
Kad mane vieną paniekinims siektų,
Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau.
Bet savo meile tu mane iškėlei.
Tai kada mudu abu plaka smūgiai
Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo
Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau
Pagiežą kurti ik paskutinujų,
Nėsa aš tavo.
MARĖ
Vaidyla! pati aš
Įspėt nemoku, ar neužkerėjai
Tu mano širdį, jei taip karšta meile
Ji užsidegus? Štai visi man sako,
Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės
Žvaigžde išrodai už visus galiūnus
Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis
Tu man už aušrą, kur danguje žiba.
Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,
Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,
O aš greitesnė gert iš tavo lūpų
Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.
VAIDYLA
Ar myli mane?
MARĖ
Myliu tavyj viską,
Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat
Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,
Branginu viską, kas tik tau brangu yr.
Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela.
Kas tave žeidžia — priešninkas mano,
Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti
Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:
Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,
Tėvynę, tiesą, liuosybę30, ir brolį,
Ir saulės šviesą.
VAIDYLA
Nekalbėk taip garsiai,
Mano brangiausia, gali mus prapuldyt...
MARĖ
Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno:
Po tavo kojų sugriauti pasaulę
Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,
Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus —
Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.
VAIDYLA
Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys
Minties, kurioji širdyj pasirodys...
Tetyli lūpos...
pro kairesias duris pasirodo Jogaila