SCENA VII
Marė ir Kunonas
KUNONAS
nusistebi, išvydęs Marę
Tikėt nenoriu... kunigaikštienė čia?
MARĖ
Ką? Ar stebiesi, mane čia išvydęs?
Visokį žmones susitink ant kelio.
KUNONAS
Bet kokie siekiai?
MARĖ
Ar, tamsta, nori
Žinot? Žinoki: atėjau žudyti.
KUNONAS
Ar tai tau rodos, kad duosim?
MARĖ
Apsieisiu
Be jūs davimo.
KUNONAS
Tokis baisus darbas!
MARĖ
Apsimetimo kalbą tą palikęs,
Pasakyk sykį, ką mano siekimas
Gali užkenkti?
KUNONAS
Mes ginam prispaustus.
MARĖ
Ar tai teisybė? Tegul ir taip būna!
Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam —
Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką.
Jūs Konradu juk tikite begalo,
O jis, gudruolius, veda jus už nosies,
Norėdams tėvą išgelbėt...
KUNONAS
Neaišku.
MARĖ
Būkit atsargus — nes išduos jus, būdams
Sūnum Kęstučio!
KUNONAS
Konradas?
MARĖ
Nemoku
Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino.
KUNONAS
pradėdamas suprast
Kaip dabar aišku!
MARĖ
Jūs jį prižiūrėkit.
O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu.
Iki numerdės, tą mirties skanumą
Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane!
įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę
KUNONAS
mąstydamas
Konrads? ! Gyvatė! Dabar išsiaiškin
Mislių daugybė.
Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos