SCENA X
Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas
BUTRIMAS
Esmi, kunigaikšti...
MARĖ
perkirsdama
Kur Vaidyla yr?
BUTRIMAS
į ausį Kęstučiui
Liepims paskutinis
Pervėlai gautas — nusprendims išpildyta.
MARĖ
persigandusi
Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens?
Širdies neturit pačios pagailėti?
kreipdamasi ant Butrimo
Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras?
BUTRIMAS
Marei
Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau
Baigė gyvenęs.
MARĖ
baisiausiai įširdusi
A! Jūs prigavikai!
Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo
Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę
Turėjo?
rodydama Kęstutį
Seniui tam į kojas puoliau,
Elgėta tartum, maldaudamas duonos,
Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,
Į akis metė man tuščią malonės
Šešėlį, pirm to budeliams padavęs
Į rankas vyrą.
ALDONA
imdama Marę už rankos
Mare! paklausyki!
MARĖ
atstumdama iš visu pajiegų Aldoną
Traukis nuo manęs, apsimetus savo
Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų
Visų sutepęs, toliau neapgausit
Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,
Jau ne varguolė, jau nenusiminus,
Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,
Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,
Žmogiško nieko jau manyj nerasit
Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos
Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus
Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,
Kaip tas slogutis, kapines lankydams,
Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena
Jūs išdavikai!
skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio
Dėde! Paminėsi! greit išbėga