Kas kaltas?
O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakar buvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi — tai ne Aguonos grūdo nepamiršau.
Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.
Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs133 ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo134, buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!
Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.
— Aš jiem turiu būti motina ir tėvas — kalbėdavo ji.
O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės — Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust — nieks taip negalėjo.
Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno — žiūrai — jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.
— Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!...
— O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu... Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko!... O tu, Maryte... — ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus — Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs!...
— Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados — ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.
— Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu — tegul bus Dievo valia! — suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta ...
Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses... Perša Mariukai našlį, turtingą be galo...
— O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? — klausia senoji.
— Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę — ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.
— Ieškokit dovanų — sako — tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis — našlys bevaikis!
Senoji džiaugiasi.
— Eik — sako — dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!
Mariuka kaip puls į kojas:
— Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik — lengviau bus.
Senoji, rodos, nė negirdi.
— Ką tu žinai — sako — tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!
Privertė, nuleido dukterį už našlio.
*
Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.
— Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.
Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys — vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.
— Iš kur tu, vaikine — klausia senis: kur eini?
— Žemaitis — sako — einu bernauti135 .
— Tai eik pas mane.
— Gerai.
— O algos kiek nori?
— Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.
— Gerai. Tai prašom į vidų.
Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.
O namie raiboji gegelė136 nesava vaikščioja.
— Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!
Jis kepurę į ranką.
— Eisiu — sako — eisiu, į Nemuną pulsiu...
Ji jį už rankos.
— Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!
Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.
— O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? — klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.
— O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!... Ach, kaip jis mane muša, muša... Tu negirdėjai?..
— Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!
Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.
— O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!
Ji tyli.
— Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.
Ji vis tyli.
Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:
— Sustok!
Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.
*
Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kad jis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Nieko nedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt jos Jonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingo garsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojo sunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.
Nesykį pasakojo apie tai senis sargas, ką prižiūri arestantus:
— Ateinu, sako, vieną kartą anksti nedėlios rytą, o jis guli ant lovos, rankas sudėjęs ant krūtinės.
Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” — ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuo mūs nebuvo?”. „Nieks” — sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvos išėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė, buvo suvis be nomonės.
— Aš, dėduk, senio nenukirtau — sako jis — nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.
Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti: „Dieve, mano Dieve! sako — kokia skaudi rykšte mane plaka!”...
— Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.
— Ach, jau gana! — sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:
— Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!
Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių...
— Jonai! — šaukiu — Joniu! O jisai... jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.
Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.
*
Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? — vis klausia.
— Juk aš, vaikeli, tavo motina! — sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.
Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.
Vieną nedėlios rytą anksti — anksti Mariuka pakilus, nusiprausė, susišukavo ir pasirengė kaip į bažnyčią: gražiai; gražiai, net galvą apsikaišė.
O senoji jau pasimeldė. Viešpats mielaširdingas, gal, atleis jos kaltes! O Motina Dievo, gal susimylės ant jos nelaimingo vaikelio.
O Mariuka, parpuolus ant kelių prieš paveikslą Motinos švenčiausios, tarytum, aniuolas, meldžiasi. Saulutė apšvietė jos gražų skaistų veidą. Ji ištiesė ranką į motiną: „Motinėle! Pulki ir tu ant kelių ir kalbėk man: „Tėve mūsų!” o aš paskui kalbėsiu”.
Senoji atsiklaupė prieš paveikslą ir pradėjo kalbėti maldą prie Motinos švenč., paskui „šventas Dieve,” o ji paskui motiną taip aiškiai, taip dievobaimingai kalba. Tiktai ant „Tėve mūsų” suklupo.
— Mama! — suriko ji, rodydama į langą — mama, žiūrėki, mamyte!
— Vaikeli, kas tau? Ant lango nėra nieko. Mariute, ant lango, kvietkos, tavo kvietkos...
— Kvietkos, o tarp kvietkų mano Jonelis. Žiūrėki, žiūrėki, mamyte, kaip jis mane šaukia! O koks jis gražus! Ach, koks gražus, mamyte, koks skaistus veidas... Ant kaktos žvaigždutė; žiūrėk, mamyte, ar ne žvaigždutė?...
— Vaikeli! mano vaikeli, kas tau darosi? Tenai nėra nieko. O Viešpatie!...
— Ach! — suriko ji, griebdamasi už krūtinės: einu, Joneli, einu!... ir sukrito ant motinos kelių...
Po dviejų metų ištekėjo ir Onyte. O kokia graži mergaitė pasidarė, brolyti mano! Senoji jau jos nevertė. Eik, sako, už ko pati nori.
Tai mat kaip dabar senoji kalbėjo, o Onytė išsirinko sau vyrą, žinomą visame valsčiuje kalvį. Ir kas per kalvis! Kokius peilius, kirvius dirbo, tai niekur ant svieto nerasi tokių. O andai sakė, kad ketinęs nukalti ant Jono kapo kryžių, kokio da ant svieto nebuvo... Tegul jam Dievas padeda!
Przypisy:
1. pati — žmona. [przypis edytorski]
2. triūsti — dirbti. [przypis edytorski]
3. nabašninkas — velionis. [przypis edytorski]
4. rėtis — graižas su aptrauktų tinkliuku miltams, grūdams ar kt. sijoti. [przypis edytorski]
5. pašiūrė — prie trobesio pastatyta pastogė padargams. [przypis edytorski]
6. gūžta — lizdas. [przypis edytorski]
7. mislyti — galvoti. [przypis edytorski]
8. ežia — lysvė. [przypis edytorski]
9. išmetinėti — priekaištauti. [przypis edytorski]
10. lermas — triukšmas. [przypis edytorski]
11. naščiai — kartelė su dviem kabliais kibirams ant pečių nešti. [przypis edytorski]
12. skarulį — skarelę. [przypis edytorski]
13. iš pradžių pradžių — iš pat pradžių. [przypis edytorski]
14. persiprašyti — atsiprašyti. [przypis edytorski]
15. mislyti — manyti, galvoti. [przypis edytorski]
16. prova — teismo procesas, byla, bylinėjimasis. [przypis edytorski]
17. sūdžia — teisėja (-as). [przypis edytorski]
18. į kalinį — į kalėjimą. [przypis edytorski]
19. apskulstė — sumušė. [przypis edytorski]
20. sliedovatelius — tardytojas. [przypis edytorski]
21. mirava — merija, vietos valdžia. [przypis edytorski]
22. vaitas — istor.: miesto valdytojas. [przypis edytorski]
23. prisūdijo — priteisė. [przypis edytorski]
24. sūdas — teismas. [przypis edytorski]
25. išdildyti — panaikinti, atšaukti. [przypis edytorski]
26. zaunyti — niekus kalbėti. [przypis edytorski]
27. Bėrukė — bėros (tamsiai rudos) spalvos arklys. [przypis edytorski]
28. pasiprašyti — čia: pasikviesti. [przypis edytorski]
29. mečerka — paukštis. [przypis edytorski]
30. vasarojus — pavasarį sėjami javai. [przypis edytorski]
31. žagrė — arklas. [przypis edytorski]
32. kartys — čia: nukirstas medis. [przypis edytorski]
33. užžibinus — uždegusi. [przypis edytorski]
34. sermėga — milinė, milo (storo vilnonio audeklo) paltas. [przypis edytorski]
35. plėčka — plokščias, nedidelio tūrio butelis. [przypis edytorski]
36. suvisai — visai. [przypis edytorski]
37. neprietelius — priešas, nenaudėlis. [przypis edytorski]
38. apie — čia: aplink. [przypis edytorski]
39. daėjo iki kampui — priėjo kampą. [przypis edytorski]
40. kluonas — trobesys javams krauti. [przypis edytorski]
41. kuolą — trumpas pagalys, geležies strypas. [przypis edytorski]
42. drapanos — drabužiai. [przypis edytorski]
43. šaltyšius — seniūnas. [przypis edytorski]
44. katras — kuris. [przypis edytorski]
45. sodžiaus mokykloj — Čia skaitytojas ras aprašytą dieną egzamino kaimo (sodžiaus) mokykloj arba iškaloj Suvalkų gubernijoj. Tenai mokyklose mokina mokytojai, kilę iš tą pačių žmonių, lietuvių. Užtaigi skaitytojas nesuvalkietis nesistebės, perskaitęs apie tai, kas dėjosi toj mokykloj. [przypis redakcyjny]
46. virintoji — degtinė. [przypis edytorski]
47. suvis — išvis, visai. [przypis edytorski]
48. vaitas — miesto valdytojas. [przypis edytorski]
49. mokintinis — mokinys. [przypis edytorski]
50. prabaščius — klebonas. [przypis edytorski]
51. skaitliai — nuo: skaičiai, t.y.: matematika. [przypis edytorski]
52. šiūruoti — eiti tempiant kojas. [przypis edytorski]
53. vilkas — čia: daina apie vilką. [przypis edytorski]
54. nesusidedame — čia: nebandraujame. [przypis edytorski]
55. bivaro — alaus. [przypis edytorski]
56. karčiosioji — degtinė. [przypis edytorski]
57. buiza — plaktas gėralas gyvuliui. [przypis edytorski]
58. maskoliškai — rusiškai. [przypis edytorski]
59. Maskoliją — čia: Maskvą ar Rusiją. [przypis edytorski]
60. erzeliavimo — nuo erzeliuoti: zyzti, cypti. [przypis edytorski]
61. šmyčiolu — šmičėlas, griežiklis, strykas (smuiko). [przypis edytorski]
62. skripkuoti — griežti smuiku. [przypis edytorski]
63. žinūnas — žinovas. [przypis edytorski]
64. viską į draugią maišė — čia: viską kartu grojo. [przypis edytorski]
65. akrotas — (lenk. okręt) laivas. [przypis edytorski]
66. Rymas — Roma. [przypis edytorski]
67. pekla — pragaras. [przypis edytorski]
68. striukis — čia: velnias. [przypis edytorski]
69. prisloginti — prislėgti, prispausti, uždusinti. [przypis edytorski]
70. Ancikrikštas — Antikristas; krikščionybėje Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodys prieš pasaulio pabaigą, apsimesdamas Kristumi. [przypis edytorski]
71. po plynių — keiksmas: po velnių. [przypis edytorski]
72. šinkoriuis — smuklininkas. [przypis edytorski]
73. seniai jau gėlė dantį — seniai taikėsi į kažką. [przypis edytorski]
74. ką mačija — ką padeda, gelbsti. [przypis edytorski]
75. įžiūrėti — prižiūrėti. [przypis edytorski]
76. prigavimas — pinklės, apgaulė. [przypis edytorski]
77. ant galo — galų gale, galiausiai. [przypis edytorski]
78. nedėlia — sekmadienis. [przypis edytorski]
79. paskutiniai — čia: galutinai. [przypis edytorski]
80. apjakinti — užtemdyti. [przypis edytorski]
81. iš galvos išėjai — išprotėjai. [przypis edytorski]
82. davadžioti — įrodinėti. [przypis edytorski]
83. gumbas — nuo sumušimo iššokęs kūno kietulys. [przypis edytorski]
84. ašminį „magaryčių” — 15 skatikų vertės skolą. [przypis edytorski]
85. dvėsena — nudvėsusio gyvulio mėsa. [przypis edytorski]
86. užprašymas — pakvietimas. [przypis edytorski]
87. skystimėlis — nuo: skystis; gėrimas. [przypis edytorski]
88. mutinys — valgis iš duonos. [przypis edytorski]
89. Mūsų Ponai — Kad geriau galima būtų suprasti „Mūsų Ponus”, reikia paaiškinti keletu žodžiu. Viskas, kas čia surašyta, yra patėmyta gyvenime lietuvių Suvalkų gub. Skaitytojas ras čionai vaitą, šaltyšių, lovninką — jie tai čia ir pavadinti „Mūsų Ponais”. Tokių ponų yra ir visoj Lietuvoj, tiktai kitaip juos vadina. Vaitas yra tai staršina, šaltyšius — ne kas kitas, kaip starosta; lovninks, teisybė, Lietuvoj žinomas tiktai Suvalkų gub. Tenai yra valsčiaus arba „gmino” sūdas iš trijų sąnarių: vienas vadinasi sūdžia, o kiti du lovininkais. Visus tris renka valsčius. Sūdžia turi būti šiek-tiek pasimokinęs, o jeigu valsčius tokio neturi, tai valdžia atsiunčia savo. Vienas toksai sūdas yra ne daugiau, kaip ant trijų valačių. Toksai sūdas gali būti labai geras ir teisingas, kad tik patys žmonės labiau žiūrėtų ant to, kokį žmogų ir kam jį renka. Kauno gub. ir kitur kiekvienas valsčius turi ypatingą sūdę: čionai vietoje tam tikros sūdžios sėdi staršina, o kitus, kas sėdi drauge su staršinų beveik gali sulyginti su lovininkais Suvalkų gubernijos. Iš tokių tai „Ponų” — tiktai, žinoma, iš netikusiųjų rašytojas šitos knygutės ir pasijuokia, tikėdamasis vienok, kad geri, teisingi gūdžios, lovininkai arba šaltyšiai nepyks ant to, ypač jausdamiesi ne tokiais, kaip tie „Mūsų Ponai” — [przypis autorski]
90. šaltyšiauti — eiti sieniūno pareigas. [przypis edytorski]
91. čyžė — duoklė, mokestis. [przypis edytorski]
92. nuvuodė — čia: suprato. [przypis edytorski]
93. įsivaręs — įsiskolinęs. [przypis edytorski]
94. neiškaulijo — neišpešė. [przypis edytorski]
95. lovininkas — seniau: teisėjo padejėjas. [przypis edytorski]
96. sermėgius — prasčiokas. [przypis edytorski]
97. velyk — verčiau, geriau. [przypis edytorski]
98. bepataraudamas — bekalbėdamas, besišnekučiuodamas. [przypis edytorski]
99. blekė — skardinis indas. [przypis edytorski]
100. litaros — raidės. [przypis edytorski]
101. vąšas — audinio raštas. [przypis edytorski]
102. ale — bet. [przypis edytorski]
103. andai — anądien. [przypis edytorski]
104. valsčius — administracinis vienetas. [przypis edytorski]
105. panedėlis — pirmadienis. [przypis edytorski]
106. asla — trobos grendymas. [przypis edytorski]
107. sopuliai — skausmai. [przypis edytorski]
108. vakarynos — vestuvių išvakarės. [przypis edytorski]
109. ant visų gero — visų labui. [przypis edytorski]
110. brička — brikelė. [przypis edytorski]
111. 60 margų — apie 40 desentinių. [przypis redakcyjny]
112. krakosmetis — 1831 metų sukilimo Lietuvoje laikotarpis. [przypis edytorski]
113. sėbrai — draugai, bičiuliai. [przypis edytorski]
114. aitvaras — žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė. [przypis edytorski]
115. pabrikas — fabrikas. [przypis edytorski]
116. guzikas — saga. [przypis edytorski]
117. račius — ratus. [przypis edytorski]
118. kad tu galą — pasak.: kad tave galas. [przypis edytorski]
119. račius — medinių vežimo dalių, ratų dirbėjas. [przypis edytorski]
120. purcelėnos — porceliano. [przypis edytorski]
121. taruotis — tartis. [przypis edytorski]
122. risorai — lingės. [przypis edytorski]
123. trejankine — Suvalkų gubernijoj taip vadina arielką, užpiltą ant visokių šaknelių. [przypis redakcyjny]
124. šikšna — diržas prie balnelio. [przypis edytorski]
125. pundelis — dvidešimties saujų linų ryšelis. [przypis edytorski]
126. plynių — plikis. [przypis edytorski]
127. nesirangai — nesibaidai. [przypis edytorski]
128. kerplėša — senas, supuvęs medžio kelmas. [przypis edytorski]
129. bezobilduodamas — poterius kalbėdamas. [przypis edytorski]
130. „slebizavoti” — skiemenuoti. [przypis edytorski]
131. pekštininkas — pėsčias žmogus. [przypis edytorski]
132. gojus — nežydas, kitatikis. [przypis edytorski]
133. apjekęs — apakęs, netekęs regėjimo. [przypis edytorski]
134. zaunyti — niekus kalbėti. [przypis edytorski]
135. bernauti — būti bernu, tarnauti kam. [przypis edytorski]
136. gegelė — gegutė. [przypis edytorski]