Ne tas yra didis
Ne tas yra didis, prieš ką milijonai
Prispausti retėžiais žemyn galvas lenkia,
O dvasioje keikia; didžiais ne tironai,
Kuriuos reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo
Paskyrė teikimui tik artimiems laimės,
Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,
Prieš ką svietas klaupia su dėkui, niš8 baimes.
Ne tas yr galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griūvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.
Galingas tasai, kurs be kraujo gal skliesti
Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,
Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,
Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.
Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo,
Dantims grieždams rodos žvėris koks įniršęs,
Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,
Kad pats yra žmogum visai užsimiršęs.
Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,
Kuris už minties mūs kovoja liuosybę9,
Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,
Kurs į akis svietui pasako teisybę.
Žirbliai10 ir kaliausė11
Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O, kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lysias
Ir kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.
*
Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kažin ką juodą, styrint viršum varpų,
Ir, išsigandęs „čir čir čir” suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkė,
— Kas čia yra — klausia - – kas čia atsitiko?
*
Žvirbliuks parodė — taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą
Lyg lėkti taikos... Kas tai per daikts būtų?
„Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų! ”
Šnekasi žvirbliai vos gaudantys kvapą.
*
— Vyrai! Ar žinot? Tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! — tarė viens žvirblelis.
— Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
— Netiesa, broli! Sakau, kad pelėda!
— Ir nuo jos bėkim, nes ir ta mus ėda!
— Tai vanags, vyrai! — Ne, ne, ne, tai varnas!
*
Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,
Tarytum šaute, sulindo į krūmą,
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.
Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliau sę.
Šiaučius12 ir Gizelis13
(Pas. polit.)
Tai paklausykit pasakos Kapselio:14
Šiaučius-girtuoklis jau taip sau įprato,
Kad anaiptol jis nesiųs tau čebato15,
Pirmiau nišpylęs nugara gizelio.
Mat pačengočius reikia išbandyti,
Kad paskui darbo nereiktų trukdyti.
Vienkart užtupęs mokintinį savo,
Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,
Nagus įleidęs, lyg katins į pelę,
Ranka tiesiąją pačengočių16 stvėrė
Ir, numanydams pašaukimo kelią,
Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.
Šiaučius turėjo savo supratimą,
(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas)
Jog už tą darbą, už tąjį trūsimą,
Vien apie plaukus, antra apie strėnas,
Gizelis turi pasakyti „ačiū”,
Nes mušas tuos tik, kuriuos labai myli.
Bet pila, pila, o gizelis tyli.
Tad ima keikti nuo „kipšų”, „gyvačių”:
— Tu šioks ir tokis! Kur sąžinė tavo?
— Ar geradėjo visai nepažįsti?
— Jo geros širdies aklas neišvysti?
— Bučiuok į ranką geradėjui savo!
Gizelis „širdį” kitaip lyg suprato,
Tik da tylėjo, nes turėjo viltį
Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,
Kad šiaučius rengias toliau kailį piltį
Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,
Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:
— Palauk tik, dėde! Nebebūk juokingas!
— Nori, kad būčiau už mušį dėkingas?
— Tu lauki „ačiū”, liepi bučiuot ranką —
— Katrą bučiuoti? Juk abidvi veikia:
— Ši plaukus laiko, ana pačengočių!
Kantriausiam sviete kentėti pakanka,
Jei kankintojas yra tik besočiu.
O jau labiausiai stebėtis reikia,
Kad kankintojas laukia dekavonės.
Teisingas sviete! O teisingi žmonės!