SCENA I
Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos)
MINDAUGAS
Veltui jau, motin! Neišbėgsiu niekur —
Apstojo maištininkai jau visus
Vartus. O gal, kaipo užtvertas tigras,
Išversiu mūrus šituos? Niekados
Mirties aš nebijojau, nė dabar jos
Aš nebijau, tiktai nusiminims
Ir pašėlumas didis ima mane.
RAGNYTĖ
Sūnau! Nemirs, kas šaukias prie dievų
Ir kas pasitiki ant jų lėmimo.
Klausyki! Tu gali pražūt tiktai
Nuo rankos ricieriaus, kur pats pražuvo,
Rakius tau. Tikėk ir niekinki
Žmonių ginklus. Neprisikels numirę.
MINDAUGAS
Ar tie minykai, kur į pragarą
Jau nukeliavo? Ką? Ar įsireižę
Tie vokiečiai, kurių puikums
Sykiu su gyvastim prapuolė? Gyvus
Ir mirusius aš lygiai niekinu.
Numirėlių aš nebijau...
RAGNYTĖ
O Daumants?
MINDAUGAS
Jau ilsisi kapuos. Jei keltųsi
Numirę, tai nesišaipytų našlės
Parėduos gedulių, nebūt per daug
Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!
Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu
Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius
Audras tiek amžių! Jau tave rytoj
Pirma pasveiks saulė — aš su tavim
Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai
Lizdu erelio ant to aukšto kalno.
Erelis davė garbę tau, tavyj
Miegojo, tavyje plėšimą draskė,
Nesyk tave aptaškė nekaltu
Krauju. Vienok, ar pridera ereliui
Lizde numirti?
RAGNYTĖ
O, sūnau! Draskai
Man širdį.
MINDAUGAS
Širdis aš draskiau. Bedievis,
Tironas, žmogžudys ir veidmainis.
Jau vienas tokis nusidėjims gali
Išdegint sąžinę, o aš esmi
Visus padaręs... Nuo piktadėjysčių
Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus
Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro
Kryžiokų kaimuose. O, motina!
Labai sunkus gyvenims mano buvo —
Jaučiau, tik veidas neišreiškė to.
RAGNYTĖ
Girdi plakimą tos širdies? Mylėjau
Tave.
MINDAUGAS
Vienok prakeikei tu mane.
RAGNYTĖ
Sūnau! Tu be širdies! Tu prakeikimą
Visai jau užmirštą, man primeni!
MINDAUGAS
Taurė čia su vynu — reik įmaišyti
Nuodų į vyną. beria nuodus
Motin! Aldona
Sumišusi ateina.
įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim
ALDONA
Eiki paskui
Mane, tiktai žiūrėki, Daumante,
Eik pamaži — čia taip tylu — per garsiai
Žengi... Tylu — aš net girdžiu tave
Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis
Kvėpuojant sunkiai... Tavo rūbą šnabždant...
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape...
Tas kapas tur pridengt meilužių porą...
luktelėjusi
Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis
Tau plaka! Tai per garsiai... da ją gali
Išgirsti, Mindaugai! Ko tu taip garsiai
Žengi? Pilies tylumoje kiekviens
Atsidūsėjims į skliautus atliepta...
Šypsaisi taip liūdnai... Ranka taip dreba...
eina prie lango
Per anksti da, bernužėli,
Tu mane apleidi.
Da gaideliai negiedojo,
Da žvaigždelės žiba.
Ko nuliūdęs, nusiminęs,
Kas užgavo širdį?
Ar lakštingalos dainelė?
Ar šviesa mėnulio?...
MINDAUGAS
Ji nelaiminga — duosiu jai nuodų.
Ir kas galėtų pasakyt, kad mano
Širdis taip gailisi? paduoda Aldonai taurę
Štai Daumantas
Tau duoda atsigert. Išgerk — užmigsi.
ALDONA
nusišypsojusi
Tai Daumantas?
MINDAUGAS
Išgėrė jau.
ALDONA
Tamsi,
Šalta naktis tad buvo, mano mintys
Nuo manęs skyrėsi ir su mintim
Nesusitaikė žodžiai... O! Tai buvo
Baisi naktis!... Seniau da... kitąsyk
Toje pat salėj buvo da baisesnė
Naktis... Aldona! Tu išbalusi!
Aldona! Kas tau?... Nieko, mano mielas
Girdėjau čiauškant plieną... Užsislėpk!...
Langų skersuotus geležis išlaužki... juokiasi
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape... juokiasi baisiai
Aldona! Tu nubalus! Kas tau?... Nieko,
Mieliausias mano... Pasiliki sveiks!
išeina susirūpinusi
MINDAUGAS
Tegul užmigs ant amžių kuo greičiausiai.
Einu... Ar priimsi mane į kapus?
Ar priimsi?
kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis su durklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas
Aš girdėjau!... Jo čia būta!
grįžta Mindaugas
MINDAUGAS
Kieno? Kieno čia būta?
RAGNYTĖ
nusistebėjusi
Mindaugas?
Ko atėjai čionai? Ko tu slapstaisi?
O, bėk! Nupuls tau kardas ant galvos!
MINDAUGAS
Čia nieko nėr, tiktai šešėlis mano.
Kurs puola kartą paskutinį jau
Ant šitų sienų. Motin! Ar nelaimė
Sumaišė tavo protą?... Jau pabėgt
Negalima — tegul kas nori dedas —
Visur aplinkui žiba jau kardai...
Ar buvo kas čionai?
RAGNYTĖ
Kur yr Trainaitis?
Tarnaitis buvo... Su durklu mačiau...
Krauju jis aptaškytas buvo...
MINDAUGAS
Motin!
Kur yr Trainaitis? Kur jisai? Pražus!
Nubaust norėčiau kaltininką darbo
Bjaurus. Sakyki, motin! Tik greičiau!
Da valanda — bus per vėlu jau viskas!
RAGNYTĖ
nusiminusi
Sūnau! Aš nemačiau jo... Nebijok —
Nenužudys tavęs ranka Trainaičio!
Tau lemta taip, tai liksi nuo mirties.
O gal numirę kelsis? Kelsis Daumantai?
MINDAUGAS
O, motina! Kad nors prašvistų greit!
Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta.
Sidabro miglos kyla. Rodosi,
Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,
Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos
Siūbuoja... Motina! Jauti — pro langą
Tos salės kvepia eglės žydinčios...
O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias —
Išduodi jį. Kad tik greičiau diena
Prašvistų! Nišlaikysiu — taip kankina
Ranka, ant manęs durklą laikanti.
prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžioko šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė iki pabaigos scenos sėdi nesijudindama
DAUMANTAS
Prisipažinimą tokį niekingą
Krauju atpirkčiau savo! Mirt bijai?
Mirties išsigandai, tirone? Verki
Ir šauk, kaip moteriškė, gyvasties!
Aš savo pagiežą galiu pakakint49
Nors baime Mindaugo — išgirsiu tuoj
Vaikelį, graudžiai verkiant.
MINDAUGAS
Tai kryžiokas.
Menka man baimė. Tai vaikus tiktai
Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis!
ilgai mušasi ir abudu sustoja
Kitaip bandysim — meskime šarvus.
Kas mane nor užmušt, pirma tur mirti
Ir prisikelti iš numirusiųjų.
DAUMANTAS
Ar Daumantą atsimeni?
MINDAUGAS
Jis mirė.
DAUMANTAS
pakelia šalmą
Jau prisikėlė, gyvas — pažiūrėk,
Kas aš toksai!
MINDAUGAS
O, motin! Vyrs Aldonos!
DAUMANTAS
Aldonos vyras! Taip, Aldonos vyrs!
Varguoli, ginkis! Visas pasiutimas
Atgal sugrįžo. Atsikeršysiu
Krauju tirono už pačios nelaimę!
MINDAUGAS
Atkeršyk ir už mirtį jos.
DAUMANTAS
Kaip tai?
Gyva ji buvo? O, kad ir nudžiūtų
Širdis, ją akys mano atgaivins —
Da būsim, būsime drauge laimingi!
Aš jąją saugosiu, kaip kūdikį,
Ir ašaras pasaldinsiu. Patvirtink,
Kad ji gyva — atleisiu viską tau,
Net tą naujieną baisią, paskutinę!
MINDAUGAS
Nuodų išgėrė — žūs ji su manim.
DAUMANTAS
perveria jį
Tu pats greičiau pražūsi:... O Aldona!
Aldona!
išbėga
MINDAUGAS
atsiremia į stulpą
O, motina! Sūnaus akis uždenki!...
Kaip tas plieninis šarvas man sunkus
Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas
Man stingsta gyslose... O motina!
O motin mano! Ar mane apleidai?...
Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin
Su kryžium! Neškite mane ant sosto,
Trainaitį uždarykit klioštoriuj...
O tu ko poterius šnabždi ant manęs?
O, varge! Varge!... Negaliu užmiršt...
Šalin, minyke! Man užmigt neduodi...
Tegul apsimalšins kentėjimas,
Tegul užmigsiu... Ne! Aš neužmigsiu!
Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam
Jau viską užmirštu... Prakeikiu svietą
Ir pats save!... Prakeikiu ir vaikus!...
Visus prakeiksiu!... Motin! Kur vaikeliai?...
iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu
TRAINAITIS
Nėr nieko — štai tik žiba žiburys.
Kur karūna? Užmušti taip už dyką?
Kur mano karūna? Kur purpurai
Karaliaus? Kaip sunku... Neišpasakytai!...
žiūri pro langą
Jaučiu vėsumą ryto. Pažiūriu
1žemę — rožė turi veidą vaiko,
Žiūriu į dangų — vaiko veidą tur
Mėnulis... Viskas primena! Aš kraują
Da pirmą kartą tekinu... Paskui
Priprasiu... Prakaitu kakta rasoja.
Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos
Pražils per naktį... Čia lyg sušnabždėjo...
Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie
Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė...
Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks
Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną
Kalbėjo neramiai. O kitas jau
Išbudo — šaukė kvietkų ir, nešiotės
Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,
Tarytum da sapnuodams baisų sapną.
Paskui... Pravirko... Sudejavo... Vėl
Nutilo... Da... ir vėl da sudejavo...
MINDAUGAS
Trainaiti! Jau gana! Gana! Užbaik!
Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas
Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos
Stulpus murmulinius... Prakeikiu tave!
O, motina! Prakeiki žmogžudį!
Aš tavo prakeikimą išpažinęs.
O skausme didis! Kad greičiau mirtis
Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,
Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!...
Šalin! Šalin... Jau kvapas paskutinis...
miršta
įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną
DAUMANTAS
Tik prakalbėk! Aldona! Prakalbėk!
ALDONA
dainuoja
Verptuvėlis uždainuos.
Tu saldžiai užmigsi.
Jei siūlelis nenutrūks,
Karaliene liksi...
O jei nutrūks — tai šermenų tau giesmę
Aš užgiedosiu. Taip nešiotė man
Dainavo. Trūko ar netrūko siūlas?
Aš nežinau... nepamenu... seniai
Tai buvo...
DAUMANTAS
nusiminęs
Aldona! Ar pažįsti mane?
ALDONA
šaltai
Taip,
Pasipažinome... Sapne... Tiek svieto
Sapnavosi... Kas gal sapnus atmint?
DAUMANTAS
Čia tamsiai žiba, todėl nepažino.
ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos
Žiūrėki! Gyvas tavo Daumantas,
Prieš tave stovi. Nors nelaimė žmogų
Atmaino, bet gi veido netmainys...
Kalėjime tik sargas nužudytas —
Aš atgavau liuosybę.
ALDONA
Taip smagu
Ir linksma man! Aš nuotaka — rūtelių
Vainiką užsidėsiu ant galvos...
Įpjausiu mėtą,
Baltą leliją,
Laukinę auguonėlę...
Žiūrėk, rytuos jau švinta. . Kaip man silpna...
Ir temsta akyse...
DAUMANTAS
Mieliausioji!
Eiva! Eiva drauge! Neverki tik!
Išgydys laikas... Sergėsiu aš tave,
Kaip kvietką, ir apsupsiu kvietkomis —
Jau liūdnos mintys nesudrums mus laimės!
Drauge su tavim verksiu.
ALDONA
įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi
Daumantas!
DAUMANTAS
Tu pažinai mane?
ALDONA
dairosi
Tamsu aplinkui...
Ar kvietkos čia ant žemės?
DAUMANTAS
Tai kraujai.
Eiva! Iš baimės jų veidai išbalo.
ALDONA
juokiasi
Ka! Ka! Tas juokas laužia man žodžius
Ant lūpų ir kentėjimą... O! Drasko
Man vidurius... Išplėšk skaudėjimą!...
Minčių tamsi šmėkla jau bąla... miršta...
Jau perėjo...
miršta
DAUMANTAS
puldamas prie jos ant kelių
Aldona!
įeina kryžiokas
KRYŽIOKAS
Trainaičiui
Kunigas
Apšaukia tave Lietuvos karalium,
O liaudis džiaugiasi ir sveikina.
TRAINAITIS
Su manim nekalbėk — užgeso viskas
Atmintyje... Vienok ir sąžinės
Skausmus prašalina puikybės balsas.
Galbūt užmiršiu viską, ant galvos
Karūną užsidėjęs jau. Išeikim
Iš šitos salės, Daumantai!
DAUMANTAS
Matai
Aldoną... kaip išbalus... jau atšalo. .
Tai Aldona!
TRAINAITIS
Išbalus? Lygiai taip
Vaikai išbalę ir taip tylūs buvo...
Baisus tai išdavinis — užmušt vaikus!
Bet rodos man, lyg sudejavo vienas —
Reik pažiūrėt... Ne, ne! Aš juos tiekart
Girdėjau verkiant lopšiuose — ne dyvai,
Kad man taip rodosi.
KRYŽIOKAS
O, Viešpatie!
Tavęs nor liaudis.
TRAINAITIS
Taip, teisybė. Liaudis
Nor manęs ir karalium išrenka.
O motin, motin Mindaugo! Įvyko
Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?
Ar negirdi? O, motin! Ji be žado.
Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis
Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte!
prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės
O varge! Jau atšalus... ima už rankos
Negyva.
Przypisy:
1. pati — žmona. [przypis edytorski]
2. minikas (lenk.) — vienuolis. [przypis edytorski]
3. „Aktas pirmas” — šitą veikalą lenkiškai parašė Julius Slovackis, sulietuvino V. Kudirka. [przypis edytorski]
4. klioštorius (lenk.) — vienuolynas. [przypis edytorski]
5. Rymas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski]
6. liežuvis — čia: kalba. [przypis edytorski]
7. minykas — vienuolis (zokoninkas); kryžiokai buvo vienuoIiai-karžygiai. [przypis edytorski]
8. cielius — vienuolio (minyko) kambarys. [przypis edytorski]
9. perdėtinis (lenk.) — viršininkas, darbo prižiūrėtojas. [przypis edytorski]
10. rėdytis — puoštis. [przypis edytorski]
11. biretas — keturkampė kepurė iš lot. kalb. biretum; biretą nešioja vyskupai ir kunigai, raudoną biretą nešiojo kardinolai. [przypis edytorski]
12. skeptras — lazda, ženklas karališkos galybės; iš graikiško oatjmoov — lazda. [przypis edytorski]
13. svietas (brus.) — pasaulis. [przypis edytorski]
14. kamža (lenk.) — baltas bažnytinis drabužis. [przypis edytorski]
15. išvarža — išveržti, atimti nuo priešų turtai. [przypis edytorski]
16. zokonas (lenk.) — ordinas. [przypis edytorski]
17. pakramta — sąžines graužimas. [przypis edytorski]
18. guodoti — gerbti. [przypis edytorski]
19. sarga — globa. [przypis edytorski]
20. kankintinis — kankinys. [przypis edytorski]
21. bullė — popiežiaus prisakymas. [przypis edytorski]
22. liuosai — laisvai. [przypis edytorski]
23. florinas — aukso pinigas, vartotas Vakar. Europoj viduramžiais. [przypis edytorski]
24. Albijonas — Anglija. [przypis edytorski]
25. Lancaster— žinoma angl. didikų šeimyna. [przypis edytorski]
26. nuotara — pikta apkalba. [przypis edytorski]
27. rubežius (brus.) — teritorijos riba, siena. [przypis edytorski]
28. rodyti (brus., lenk.) — patarti. [przypis edytorski]
29. atsiliuosuoti — išsilaisvinti. [przypis edytorski]
30. širdperša — širdgėla, širdies skausmas. [przypis edytorski]
31. plėmas (lenk.) — dėmė. [przypis edytorski]
32. išmetinėjant sąžinei — graužiant sąžinei. [przypis edytorski]
33. skaitlinga — gausi. [przypis edytorski]
34. spaviedninkas (lenk.) — nuodėmklausys. [przypis edytorski]
35. žaltvykšlė — klaidžiojanti ugnelė. [przypis edytorski]
36. prisiega (lenk.) — priesaika. [przypis edytorski]
37. ypata — asmuo. [przypis edytorski]
38. Malburgas — kryžeivių pilis. [przypis edytorski]
39. žėglis (vok.) — laivo burė su stiebu. [przypis edytorski]
40. vaisbūnas — pirklys. [przypis edytorski]
41. murmulas — marmuras. [przypis edytorski]
42. rųgoti (brus.) — barti. [przypis edytorski]
43. trubadūrai — dainiai. [przypis edytorski]
44. nepriguliu — nepriklausau. [przypis edytorski]
45. rūkyla — smilkalai. [przypis edytorski]
46. papuoša — puošmena. [przypis edytorski]
47. myris — mirtis, mirimas. [przypis edytorski]
48. šventinyčia — šventovė. [przypis edytorski]
49. pakakinti — patenkinti. [przypis edytorski]