SCENA I

salė Mindaugo pilyje

Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus)

HERMANAS

tarnaičiams

Atneškite kaurus! Juos popiežius

Atsiųsti teikės dovanų karaliui

Pagonių, kurs šią dieną krikštijas.

Sulaukė ant galvos šventos karūnos,

Tegul gi garbina tikėjimą,

Tegul šventybę sergi ir kryžiokų

Pagerbia klioštorius⁴.

TRAINAITIS

O, tai puikus

Audimas! Tokioms pievoms ne kartą

Vejuosi stirną. Vokiečiai turbūt

Pasivogė kvietkas iš mūsų klonių.

Užminsiu aš ant jųjų — gal pakvips.

HERMANAS

sulaikydamas jį

Atleiski, kunigaikšti! Neturėdams

Ant savęs krikšto rūbo, negali

Jų mindžioti — juos atvežiau iš Rymo⁵.

TRAINAITIS

O kaip karalium būsiu, ar tada

Galėsiu? Ką?

HERMANAS

Galbūt, jei pasiliksi

Sykiu ir mus bažnyčios sūnumi.

TRAINAITIS

O jei karalium būsiu — ne krikščioniu?

HERMANAS

Sapnuoji, kunigaikšti!

TRAINAITIS

Nei tai tu

Sapnuoji! Paveldėtoju karūnos

Esmi ir kažin, ar aš lauksiu tol,

Kol man likimas ją norės pasiūlyt.

HERMANAS

Tuščios tai vilties suvadžiojimas.

Girdi varpus krikščionių? Jūsų medžiai

Paliovė ošią, tyli jau šilai,

Nutils ir žmonės, nusilenks jų galvos.

Girdi varpus? Krikščionių liežuviu⁶

Jie kalba! Per anksti nesididžiuoki.

Ko nubalai taip?

TRAINAITIS

Ne! Man rodėsi...

Ant laidotuvių Mindaugo išgirsiu

Varpų balsus.

HERMANAS

O galbūt su varpais

Palaidos tave patį?

TRAINAITIS

Aš — ant laužo

Sudegsiu! Melmedžio švelnus ošims

Užsups mane; da sakalas ant šalto

Peties užtūps ir plunksnas pastatys;

Užstaugs medžioklės šunes. Anė žemė

Nesulaikys ankštam užtvėrime:

Liepsnoj nulėksiu su vaidilos giesme —

Galbūt drauge su kokia vokiečio

Dvasia.

HERMANAS

Per tuos varpus nė negirdėjau,

Ką man kalbėjai.

TRAINAITIS

Apsimetėlis

Kryžioks — girdėjo!

HERMANAS

Laikas jau, reik eiti

Apkrikštyti karalių Lietuvos.

TRAINAITIS

O tau tik rūpi krikštyti ir laidot

Pakrikštytus. Eik, krikštyk Mindaugą,

Uždeki žvakę ten — uždek ir saugok,

Kad neužgestų, nes iki pridegs,

Jau Mindaugą lydėsi — tad mažiau bus

Tau darbo.

HERMANAS

O Trainaiti! Tu turi

Per silpną ranką, o per puikią dvasią.

Perniek graudenims tuščias.

TRAINAITIS

Rodos tau,

Sunku užmušti dėdę? Jį apkrikštyt

Sunkiau juk buvo, o apkrikštijot.

Karaliumi buvau sapne, o krikšto

Tai nė sapne nesapnavau.

HERMANAS

Ar taip?

Tai per anksti apreiški, ką užmanęs.

Paslaptyje laikyta pagieža —

Tai ricieriaus tvirtums, o aiški — vaiko

Puikybė.

TRAINAITIS

Kur puikybės yr daugiau,

Jei ne po šitais štai šarvais minyko!⁷.

Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,

Niekinga! Siekinys pats neužmoka

Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!

Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,

Paskutiniausias, cieliuje⁸ tamsiam

Augintas, vargšas — ant akmens užmiega,

Arba — žmogus niekybė! — ilsisi

Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,

Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių

Jau valdo, jau nuo perdėtinių⁹ savo

Galvos puikios briliantais blizgantį

Didybės ženklą plėšia ir pats rėdos¹⁰.

Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,

Raudoną gausiąs biretą;¹¹ kas turi

Jau biretą, tas sėdi per sapnus

Ant sosto popiežių. O popiežius pats?

Tai vaikas prieš karalių Lietuvos —

Nebijo niekas.

HERMANAS

Popiežius mus didis,

Toli Italijoj gyvena sau,

Pražilęs ir drebėdams iš senatvės.

Jis didis! Žodį tik ištars silpnu

Balsu, kad vos tik salėje girdėti,

Tuojau nuo žodžio to skambėjimo

Ir sostai griūva, ir karaliai puola,

Iš rankų savo leisdami skeptrus,¹²

Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?

Kada gi švelnų veidą jis atkreips,

Krikščionių gimines skaitlingos puola

Prieš jį ant žemės — ir palaiminims

Senelio drebančio girdėt nuo bokštų

Solimnos ikpat Baltjurių krantų.

Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti?

TRAINAITIS

Aš jums nereikalingas.

HERMANAS

Liki sveiks!

traukiasi su tarnaičiais

TRAINAITIS

vienas

Visur! Visur man painiojas minykai!

Bet laiks ateis — jis turi žūt — su juo

Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių

Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da

Graudeno vokiečiams, apsupo sostą

Kryžiokų veidmaininga draugyste.

Bet durklas šits — jame lietuvių viltis —

Su manim Daumantas Aldonos vyrs,

Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs

Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,

Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys —

Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą

Štai Mindaugo

Ateina motina, nesveiko proto

Ir neregė.

Ragnytė įein a netvirtu žingsniu, ištiestomis priešais rankomis ieškodama kelio

Ragnyte! Sveikina

Anūkas.

RAGNYTĖ

Ar anūkas? Aš anūko

Jau neturiu — jau netekau sūnaus.

Iš ryto da turėjau aš anūką

Ir sūnų — jau dabar sūnus kape.

TRAINAITIS

Ragnyte! Sūnų tu turi, jis gyvas.

RAGNYTĖ

Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis

Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau

Ant svieto¹³ kitąsyk — ir aš tada

Da gyvenau — dabar naktis tamsioji!

O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės

Duok, Ona, man

Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!

Smagus užims verptuvo ...

taikosi dainuot

Miegok, vaikeli! Ant galvos tavo

Aukso karūna, vai liuli liuli...

luktelėjusi

Gyvas jis

Ir aš gyva. Neilgai jau gyvensiu!

Ir jis numirs. Negausiu jo matyt —

Mirtis greit artinas. Kaip jis išrodo?

Ar jį regėjai?

TRAINAITIS

Kas? Ar Mindaugas?

Tur kryžių ant krūtines.

RAGNYTĖ

Aš da niekad

Nemačius kryžiaus — jis turbūt baisus.

TRAINAITIS

Briliantų kryžiai dovanos iš Rymo

Nuo popiežiaus.

RAGNYTĖ

pasikelia, pasibaisėdama

O! Popiežius!

puola ant kėdės

TRAINAITIS

Ji mirs.

RAGNYTĖ

neilgai trukus

Onute! Duok verptuvą... Kas minėjo

Čia popiežių? Tas balsas atminties

Man širdįžeidžia... Du turėjau sūnus ...

Ansai tai mano džiaugsmas, tavo tėvs...

Tas antras... Aš svajoju... taip, svajoju

Sapne tarytum... antras... kur jis yr?

prie paskutinių žodžių ateina ant scenos: Mindaugas baltuose krikšto rūbuose su karūna ant galvos, Heidenrich pasiuntinio rūbuose; iš po permatomos kamžos¹⁴ žymu šarvai. Hermanas neša pirm pasiuntinio auksinį kryžių. Daumantas kryžiokų šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą, ant kurio yra ženklas — rožė; ant pagalvėlės neša taipgi rožę auksinę ir toliau nuo kitų atsiremia į stulpą, Liutavaris

Jaučiu aš kraują — Mindaugas tur būti

Čionai. Artyn eikš, Mindaugai! Ar tu

Grįžti su išvarža,¹⁵ laimėjęs kovą?

Tikrai dabar jau tavo pagarsės

Garbė? Girdžiu, kaip tavo darbus skelbia

Nudžiugę žmones. Ar nuo Dauguvos

Krantų grįžti? Ar vokiečių klastingą

Sutrynei zokoną¹⁶? Ar Rusija

Drebėjo prieš tave? Ar daug laimėjai?

Ar turtų daugel parsigabenai?

Sakyki man! Aš taipgi pasidžiaugsiu,

Kaip motina tikra, su ašaroms

Tave palaiminsiu. Prieik prie manęs

Artyn, sūnau!

MINDAUGAS

O motin! Nežinau,

Ką pasityčiojimo žodžiai reiškia?

Aš duosiu kubilaitį gintaro

Dievaičiams permaldauti; jei už vieną

Netleistų, duosiu du.

RAGNYTĖ

Girdėjau juk

Pati — jis piktžodžiauja! Kunigaikšti!

Nė aš nesuprantu, ką ženklina

Kalba tavoji. Šiandien tavo lūpos

Išleidžia vien nepaprastus žodžius.

Bet meilė motinos prie tavęs riša

Mane. Eikš šian, uždėsiu ant galvos

Palaimos ranką. Ko manęs bijaisi?

Tarytum būčiau pakramtos¹⁷ šmėkla.

Ar taip be visko jau gali apseiti,

Kaip be palaiminimo motinos...

Ir be tikėjimo?

MINDAUGAS

O ne! Yr toki

Dalykai, be kurių apseit sunku,

O apseinu vienok, jei to prireikia.

Ne vieną žemę jau tokiu būdu

Praleist turėjau, kaip antai Slonimo,

Ar Vilkaviškio. Man ir be garbės

Sunku apseiti, bet ir savo garbę

Sumažinau, prispyrus reikalui.

Karalius aš, guodoja¹⁸ mane liaudis,

O juokiasi kareiviai! Vokiečiams

Blizgėjims šalmo rodėsi baisesnis,

Ne kaip ta karūna, kurios menka

Šviesa tik moterims, vaikams ir liaudžiai

Patinka. Reikia da pakęst, taip nor

Likims. Nė Mindaugas negal kovoti

Su likimu. O motin! Ar manęs

Nepkęsi amžinai? Ar tau ne miela,

Kad aš, sūnus, karaliumi esmi?

Lenkiu prieš tave galvą vainikuotą —

Palaimink, motina! Palaiminki!

RAGNYTĖ

ištiesdama ant jo ranką

Prakeiksiu!

HEIDENRICH

Nieks neatsakys tau „Amen”.

RAGNYTĖ

O Mindaugai! O Mindaugai, klausyk,

Klausykite ir jūs visi minykai!

Prakeikiu jus! Tegul bus prakeikta

Kryžiokų veidmainystė, tartum maras,

Mus Lietuvą pridengusi sparnu!

Sūnau! Ir tave palytės tas maras —

Jis neužmuš, tik žmones nuo tavęs

Iš tolo bėgs. Ir liksi viens ant svieto.

Išmirs tos tautos, ant kurių buvai

Geležinius uždėjęs pančius, liksi

Viens sau ant liaudies kapinių. O tas

Tamsus tikėjimas, ką tu priėmes

Esi, suvienys tave su tauta,

Kur Lietuvą praris. Esi ant sosto,

Ant sosto su tavim ir popiežius!

Turi vaikų — jie žmogžudžiai bus! Eiki,

Užmušk juos lopšyje, vaikus užmušk!

Pagimdžiau aš gyvatę ir tu gimdai

Tik gyvates!... A! Širdį perplėšiau!

Tau širdį perplėšiau!

išeina, pasirėmus ant Trainaičio

MINDAUGAS

Girdėjot!

HEINDRICH

Ką tai

Pagones prakeikims?

MINDAUGAS

Tai motinos

Yr prakeikims! Tiesa, jog ką tai? Žodžiai

Tušti neišgalinčios pagiežos,

Arba nusiminimo — ką tai!

HEINDRICH

Liaukim

Minėję tuos keiksmus! Štai atneša

Su popiežiaus palaiminimu laišką.

MINDAUGAS

Skaityt nemoku — perskaityk!

HEINDENRICH

Trumpai

Tau pasakysiu: popiežius pasveikins

Tave karaliau, vardan Dievo, tau

Į prieglobą krikščionis atiduodams,

Ir primena, kad stengtumeis visad

Apgint tikėjimą kardu ir platint

Žodžiu. Toliau: žinodamas gerai

Galybę tavo — Lietuvai beeinant

Nuo Baltjūrių ik Krymo ir tolyn

Besiskečiant, kaipo galingai srovei —

Ir su kitoms šalims palyginęs

Didybę tavo, tikisi nuo tikro

Sūnaus, kad jeigu taip tikėjimą

Krikščionių pamylėjai ir parodei

Prisirišimo ženklus, teiksiesi,

Kaip daro tautos vokiečių ir lenkų...

Mindaugas raukiasi

Juk žinoms prakilnumas Mindaugo

Širdies... tai teiksiesi, sakau kaip daro

Kiti kariautojai, prisiųst kasmet

Nuo žmogaus po skatiką ant aliejaus

Į lempą švento Petro, Popiežius,

Norėdamas parodyt, kaip jis tavo

Dorybę numylėjo, duoda tau

Ir dovanoja, ir suteikia valdžią

Ant tų visų kraštų, kuriuos gali

Nuo Rusijos, nuo Tautvilio atimti,

Ar nuo Danieliaus Haličo paveržt.

MINDAUGAS

Ar šitai pasityčiojims? Tai pirmu

Kartu atklydo popiežiaus kalba

Į ūkanotą Lietuvą. Štai pusę

Dienos kalbėjai saldintais medum

Žodeliais — vos tik permanyt galėjau

Tuos tarinius pinklius. Aš popiežiaus

Malonę pagerbiu — pasinaudosiu.

Tikrai kad pasiliksiu tuos kraštus,

Kuriuos aš pats paimsiu. Vaisių savo

Darbų neduosiu niekam. Paimu

Ir Haličą, ir Rusiją, o jeigu

Man pasiseks, ir jūsų zokono

Žemes. Tur būti popiežius turtingas,

Jei gausiai taip dalina, o iš to

Man aišku yr, kad Lietuvos skatikų

Nereik jam ant aliejaus suvisai.

HEIDENRICH

Iš pusės negeros dalyką žvelgiant,

Išrodys negeru. Tikėk vienok,

Kad popiežiaus geriausi yr troškimai.

Matai, kokią šventybę brangią tau

Atsiunčia dovanų: jos sargai¹⁹ kūną

Ir dvasią tavo paveda. Joji

Sustiprins dorybes, gesins visokius

Piktus pageidimus. Tikrai žinai,

Kaipo Sebastijonas, iš dorybių

Didžių garsus, kankintinių²⁰ mirtim

Numiręs. Šitai kotas tos šaudyklės,

Kur šventąjį ant kryžiaus pervėrė,

Sebastijono kraujo prisigėręs.

MINDAUGAS

išsitraukia durklą

Tokią šventybę duosiu popiežiui.

Tas durklas nuo mažens prie šono kabo.

Jis prisigėręs kraujo moterų,

Senelių... Pamenu, kaip aukos mirė,

Jų tarpe buvo keletas šventų,

Tokių šventų, kaip jus šventieji. Kas tai?

Drebi?

HEIDENRICH

O, Mindaugai, yra vertu

Bausmės nuo Dievo tas, kuris išniekin

Tikėjimą, priėmes jį. Gavai

Iš mūsų rankos juk karaliaus vardą.

Da ta nauja garbė yr netikra,

Da dreba! Tu žinai, kaip Rymo bullė,²¹

Juodai rašyta, karalius senus

Ir ciesorius nuo sostų stumia vienu

Pabraukimu tik plunksnos, be kovos.

MINDAUGAS

Karaliumi nebūsiu, tai jog būsiu

Da kunigaikščiu Lietuvos ir jus

Draskysiu, deginsiu, naikinsiu, plėšiu!

Per brangiai man parėjo ir dabar

Karaliaus vardas ir da aš turėčiau

Saldliežuvaut ir taikyt žodžius,

Sakydams tai, ką mąstau. Tie, kur jungą

Ant sprando neša, nekalba liuosai²².

O man kas duos tiesas! Kas man liežuvį

Suriš? Ar sviete yr kits Mindaugas?

Gal popiežius yr Mindaugu antruoju?

HEIDENRICH

Mūs žodžiai nesutinka, Viešpatie!

Per pasiuntinį popiežius išreiškia

Jausmus ir man pasiuntinystę reik

Užbaigti.

rodydamas Daumanto nešamą pagalvėlį

Šita štai auksinė rožė

Tai pačiai, karalienei Lietuvos.

MINDAUGAS

Ar mano pačiai? Jau seniai ji mirė.

Ar popiežius nežino apie tai?

HEIDENRICH

Atleiski popiežiui apsirikimą.

Bet Lietuva ta, miškų apsupta,

Nuo svieto užsidengus: bokštas tavo

Pilies žemesnis yr už tas pušis.

Kam duosiu dovanas?

MINDAUGAS

Gali paduoti

Jas mano motinai.

HEIDENRICH

Ji šventintos

Aukos juk nepriims.

MINDAUGAS

Klausyk, kryžioke!

Sudėki jas Aldonai — ji pačios

Sesuo ir aš paimsiu ją už pačią.

Aldoną pavadinkite vienas sargas išeina

O jūs

Bažnyčios galvai tuos žodžius nuneškit:

Nors karūna auksinė, bet plona,

Ką tik pasiekia kaktą. Jeigu darbas

Lapelių jos nebūtų taip puikus,

Tai vos kelis tik florinus²³ atsvertų.

Vienok tas dovanas aš priimu.

Man tą karūną, lengvą, kaip lapelis,

Sustiprins geležis. Koks sostas yr

Puikesnis? Ar ta Rusija nuvargus,

Kur kunigaikščiai susivaidiję

Naikina šalį?... Tai vieni tik lenkai

Ką Lietuvai da priešinas tvirtai.

įeina Aldona

O tai yra pirmiausioji lietuvė —

Pasiuntinystę pildyki.

HEIDENRICH

O tu,

Kurios galva veik Lietuvos karūną

Nešios auksinę, teikis štai priimt

Tą rožę, kur ant Tibro pievų skinta!

Tenai po spinduliais tikėjimo.

Auksines auga kvietkos.

ALDONA

Nepritinka

Blizgėjims aukso rūbams gedulių!

Turėjau vyrą — da turiu, jei gyvas —

po svietą bastosi. Prisiekiau jam

Teisumą — karūna man nepalypstys

Galvos. Bet priimu nuo popiežiaus

Tą dovaną. Jaučiu, kad neužilgo

Jau skirsiuosi su svietu. Ta kvietka

Nevystanti man šermenims tebūna.

HEIDENRICH

šaly

Kaip vokiečių merginos, priėmė,

Nė nežiūrėjus — auksas vis yr auksu.

duoda ženklą Daumantui, kad paduotų rožę; Daumantas artinasi, drebėdams

MINDAUGAS

Drebi, kryžioke! Kas per vienas?

ALDONA

pakelia ant Daumanto akis

puola apalpusi; Daumantas išeina

MINDAUGAS

Apalpo! Neškite ją laukan! Vykit

Kryžioką! Kas ta ir kas jisai per viens?

HEIDENRICH

Nežinom, viešpatie! Jis ginklanešio

Rūbus nešioja, o pateko mums

Nuliūdęs, apsiblausęs, nepažįstams

Anė vienam, ištremtas jis turbūt

Iš Albijono,²⁴ nes ant šalmo dėvi

Lancaster’ų²⁵ ženklelį.

MINDAUGAS

Eikit lauk,

Minykai nusamdyti

Apie sostą

Matau durklus — Šalin!

HEIDENRICH

Tikėjimas

Karalių sergi. Viešpatie, lik sveikas!

išeina su kryžiokais

MINDAUGAS

Kas tas kryžiokas? Liutavari!

LIUTAVARIS

Man

Jisai ištikimiausiu rodės. Jaunas,

Da be pentinų ricieriaus, tylus,

Nes vokiškai jo niekas nesupranta;

Ir nuo draugystės šalindavosi,

Nes liūdnas — liūdnas gi, nes neturtingas.

MINDAUGAS

Sunku pašalint visas nuotaras²⁶.

Mačiau prie krikšto: kunigui žegnojant,

Nepersižegnojo jisai. Tai yr

Lietuvis.

LIUTAVARIS

Mindaugai! Žygiu tuo klysti.

Tai yr kryžiokas. Argi vilktųsi

Lietuvis tuos šarvus, su juodu kryžium,

Bažnyčioje kryžiokų šventintus?

Aš pats nedrįsčiau. Aš prisipažįstu.

Karaliau, kryžiaus to bijau labiau,

Ne kaip kryžiokų. Nors ėmiau aš krikštą,

Paliepus tau, tai betgi naujo to

Tikėjimo bijau, kaip naujo skydo,

Nes naujas, palytėtas geležim,

Dažnai kaip stiklas trūksta ir nedengia

Nuo priešiaus. Priverstas tarp vokiečių

Gyventi, gyvenu ir kankinuosi.

Bet tokią aš jaučiu neapykantą.

Kad, esant tarpe vokiečių, man plaka

Širdis, tik plaka, — ir ji kada nors

Turės paniekinimo dėlei trūkti.

MINDAUGAS

Tokia mintis lietuvių. Paklausyk!

Tikiu į neapykantą taip lygiai,

Kaip į teisumą tavo. Man dabar

To paskutinio reikia. Tas kryžiokas,

Man rodosi, tai jaunas Daumantas.

Tikrai, jog nežinau, aš jojo niekad

Da nemačiau iš veido. Bet jaučiu...

Jis taikosi mane užklupti vieną

Ir nužudyt iš pasalų. Dėl to

Patirti reik — ir jeigu būtų Daumants,

Tai taip kaip ir numiręs būt. Patirk!

LIUTAVARIS

Kam da gaišuot? Da niekados taip ilgai

Tu nesvarstei mirties žmogaus.

MINDAUGAS

Turiu

Tam priežastį. Užu kryžioko mirtį

Visi kryžiokai keršija, o aš

Mat noriu, kad pirmiau, ne kaip su jaisiais

Visai reiks persiskirt, mus rubežius²⁷

Kareiviai jų apleistų. Noriu taipgi,

Kad da nusklystų minios Rusijos,

Kurios kaip juodos debesys užtraukė

Ant Lietuvos. Paskui mus trimitai

Jų žemėj atsilieps. Tuo tarpu protas

Tegul puikybę mūsų užvaduos.

LIUTAVARIS

Karaliau! Kad manęs tu paklausytum,

Tai rodyčiau²⁸ tau kryžiokus visus

Surinkt į salę apatinę, pilį

Pakurti ir tegul sudegtų sau

Arba, užslėpęs lietuvius pasieniais

Užu kaurų, kitus tuščiuos stulpuos,

Paduotum ženklą tik — o kristų aukos,

Kryžiokų kraujas plauktų srovėmis.

Jei Daumantas su jais, tai taipgi žūtų.

MINDAUGAS

Parodijai karštai, kaip ridenus,

Kurs dirbti vėlyja kardu, ne žodžiais

Ir ne mintim. Vienok aš tos rodos

Nepaklausysiu, mano Liutavari.

Turiu ką kitą: Aldona pati

Paaiškins visą slėpinį, o Daumants

Tur žūti, puldams po kojų jos.