SCENA I
Ragnytė, Trainaitis
RAGNYTĖ
stovi pasirėmusi ant akmeninio stalo
Duok taurę... Lietuva tu nelaiminga!
Dievams taviesiems naują auką aš
Pašvęsta — savo sūnų — O! man plyšta
Širdis! Aš jį užmušiu, verkdama...
Duok taurę! Aš į ją įpilsiu nuodus.
O Lietuvos dievai! Tegul jisai
Numirs ramiai, tegul nekenčia ilgai.
Aš jįjį apmazgosiu ašaroms...
Ant laužo paguldysiu, užgiedosiu
Jam giesmę... aš palaidosiu gražiai...
pila nuodus
Įkrito mano ašara į vyną.
Ar motinos ta ašara nuodų
Smarkumą tik nepanaikins?... Tur būti
Naktis jau, taip tamsu man. Jau visus
Supyliau nuodus, man neliko nieko...
ateina ant scenos Mindaugas ir Liutavaris, kurs nurodo Jam taurę ir, pakalbėjęs, traukiasi
MINDAUGAS
apsimetęs ramumu
Sveika būk, motina! Broliene, sveiks!
Grįžtu iš sodo. Ten, besigerėdams
Šešėliu vakaro, lakštingalos
Klausiau giesmių, panemunyj kur skamba.
Vienok ir tarpe jūsų man smagu.
Jus meilė debesis nelaimių skirsto,
Prie jūsų aš be baimės ir ramiai
Galiu užmigti. Motin! Neatsakai man?
RAGNYTĖ
Sūnau! Ar nori gerti? Vynas štai...
MINDAUGAS
Jau vyną šiandien gėriau ryto metą,
Prie mano krikšto.
RAGNYTĖ
Piktžodžiautojas!
MINDAUGAS
Trainaičiui
Nepasirodžius da žvaigždėms, apleisi
Sostapilę lietuvių. Vaišvilkiui
Nuneši mano šitą raštą — reikia,
Kad būt paduotas greitai ir slapčia,
Nesa viduj jo yr svarbus dalykas.
Jau mano norus Vaišvilkis pirma
Žinojo, taigi reikia tik paskubint.
Atmink, ką įsakau aš. Vargas tau,
Jei tu išdrįstum išakytą kelią
Mainyti! Vargas tau, pajudinus
Vašku užspaustą vietą! Te tau raštą.
RAGNYTĖ
šaly
Užmanymą Trainaičio žino jau... garsiai
Ar man anūką atimi? Tai bent gi,
Laimingo kelio vėlydams, išgerk
Iš tos taurės.
Mindaugas ima paduotą taurę, bet negeria; Ragnytė, luktelėjusi, klausia drebančiu balsu:
Išgėrei jau?
MINDAUGAS
susiduodams sau į kaktą
Ragnyte!
RAGNYTĖ
Ar niekad sąžinė tau kruvina
Neduos nurimti? Taurėje matai tu kraują?
MINDAUGAS
Besivaišinant, gėrimuos visuos
Aš niekad kraujo nematau, tik nuodus.
RAGNYTĖ
Parodysiu, kaip tave nuotaros
Apgauna: aš išgersiu iki pusės,
O tu į dugną.
MINDAUGAS
meta taurę ir sumuša
Motin! Ką sakei?
Šalin nuo manęs, taure prakeiktoji!
Tu sentėvių brangiausia dovana
Buvai; laikiau tave visad, kaip šventą,
Kaip liekanas vieninteles; nesyk
Putojai gėrimais saldžiais; pagimdė
Tave už jūrių kur sutirpusios
Krišpolą smiltelės; kiekart, vyno
Pilna, akis lietuvio žadinai,
Kad saulės spinduliai tavyj mirgėjo.
Trenkiu tave į žemę! Motina!
Ką pasakei? Iš kur neapkentimas?
lš kur ta pagiežia pasiutusi?
Norėjai mirt ir sūnų traukt į kapą.
RAGNYTĖ
Nubausk — nukęsiu, pajėgiu da tiek!
MINDAUGAS
A, taip! Norėtum nukentėjus bausmę,
Būt akyse žmonių kankintinė?
Bet aš nebausiu tų, kurie man nori
Užkenkti, o negali. Motin, būk
Rami... menkai užgautas...
RAGNYTĖ
Ne užgauti
Tave norėjau, tik užmušt tave!
išeina pasirėmus ant Trainaičio
MINDAUGAS
vienas
Tai viens esmi, vienui tik viens. Kovoti,
Žudyt, susekt pasikėsinusius.
Vienais nuodais vėdinti savo lūpas
Sukepusias, žąslais veržt kruvinais
Minias laukines liaudies — šitas mano
Gyvenims visas... Lūpos nesiskųs!...
Nežino, kad kenčiu. Jau nuo Trainaičio
Atsiliuosuosiu29: jį paims, apkirps
Ir klioštoriuj paliks. Nuo liaudies mane
Pridengia paslaptis. Aš krikščionis,
Kryžiokų matomas bičiulis. Laukit!
Neužilgo aš sutrempsiu dvigalves,
Klastingas baidykles tas. Žus visi jie!
Tikėjimas? Tai tuščias žodis tik.
Aš apsikrikštijau, nes man tuo tarpu
Tikėjimo reikėjo. O dabar,
Ar ne vis viena: ar tai būtų kryžius
Nuo popiežiaus, ar rusų cerkvėje
Paveikslai auksu gausiai apdaryti,
Ar tai mongolų mėnuo. Ricieriaus
Tikėjimas — tai kardas. Aldona štai
Ateina, reik iškvosti slėpinys,
Kas tas per viens kryžiokas paslaptingas.
įeina Aldona
Aldona! Vis tu apsiverkusi...
Turiu aplinkui ašaras tik vienas,
Durklus, nuodų taures, medaus žodžius!
Atleisk, išgąsdinau tave, taip smarkiai
Kalbėdamas. Aldona, tu drebi?
Pabalo tavo veidas. Štai, žiūrėki,
Nuodų taurė į žemę sumušta
Išgert norėjau... būčiau jau dabartės
Ilsėjęsis kape. Vienok mane
Sulaikė viltis, ištrenkė man taurę
Mintis tik apie tave! Žodį tark,
Aldona!
ALDONA
Viešpatie! Kentimas tavo
Ir tavo meilė manęs neprivers.
Be reikalo tik pertraukei man darbą,
Kurs mano liūdną dalį saldina.
Kada, sėdėdama merginų tarpe,
Prie žiburio, matau, kaip verpalai
Sidabro tęsiasi; kada dainelės
Klausau aš prigimtos — tai valandoms
Aš taip laiminga, jogei pasilenkus
Ant staklių ir besigėrėdama
Pražystančiomis ant audimo kvietkoms,
Užsimirštu aš savo širdperšą30...
Ik vėl neišsiverš atsidūsėjims
Ir vėl nepasirodys ašaros.
MINDAUGAS
Ar tu rami? Nenoriu aš matyti
Tave nurimusią! Laiminga tu?
Nenoriu aš, kad tu laiminga būtum!
Tegul gi tavo širdyje įvyks
Jausmų kova, tegul ją graužia
Rudis didžių kentimų, pakramta
Tegul ją drasko... Jeigu su kentimais
Esi perdaug jau apsipratusi.
Dar naują tau išrasiu — šiandien mirsi.
ALDONA
persigandusi
Meldžiu aš vardan Lietuvos dievų!
O viešpatie! Tik nežudyki manęs!
Bijausi aš mirties! Man viskas jau
Apreiškia mirtį!... Amžius mano trumpas.
Žiūrėk, žiūrėk, kaip aš išblyškusi,
Žymu rausvi ant veido karščio plėmai31,
Kaip stiklas žiba akys... Neužtruks
Pridengti kapo tyluma. Iš mano
Merginų ne viena, kalbėdama
Su manim, da nebaigus, ima verkti;
Kalbėti taikosi tyliu balsu,
Bijodama lyg, kad garsesnis žodis
Man nesudrumstų tylumos saldžios,
Kuri, tarytum sapnas miels, apsupo
Mane, da gyvą, šventybe kapų.
MINDAUGAS
Taip drūčiai nori tu gyvent? Aldona!
Ar gražią viltį širdyje slepi?
Žinau aš, kad merginų akys siekia
Giliai, net pereina per akmenį
Ir plieninius šarvus, ik numylėto
Nepasirodys veidas... Po šalmu
Žiūrėti mėgsti. Ar nubalęs buvo?
ALDONA
Neįspėju, kas toksai.
MINDAUGAS
Tasai kryžioks,
Kryžiokas, ar lietuvis.
ALDONA
šaly
Nepažino!
MINDAUGAS
Mačiau, kaip sudrebėjai, apalpai.
Tai tvirtas liudijimas... da bus kitoki.
Ir aš drebėdavau juk kitąsyk,
Kentimui apsireiškus tik ant tavo
Kaktos. Nesa laukinė tai širdis
Su tavo širdimi iš vieno plakė.
Aš linksminaus, kaip tu buvai linksma.
Dabar jau ne — dabar aš lyg ta uola.
Klausyk! Ar pažinai kryžioką tą,
Kuris nuo manęs slepiasi po juodu
Šarvu? Ar jį pažįsti?
ALDONA
Viešpatie!
Tikėki man! Aš jojo nepažįstu!
MINDAUGAS
Pažinsi gal... saldi bus pažintis!
Nesiprašyk be reikalo — iš plieno
Turiu šarvus ir širdį. Šitoje
Šoninėj salėje aš užsislėpsiu.
Tenai kiekviens jų žodis bus girdėt,
O ypač tylumoj nakties. Tuo tarpu,
Kaip sveikinsiesi tu su juo, atmink,
Kad jus karalius girdi ir jums laimės
Džiaugsmus kardu veik perkirs.
išeina pro šonines duris
ALDONA
viena
Mindaugi!
O Mindaugi! Išėjo! Nelaiminga!
Likau viena laukt valandos mirties...
Ir valandos baisesnes da už mirtį.
Jau gęsta žiburys. Lauke tamsu.
Girdėti uosiai šlamščia, pušys... viskas
Mane baugina. Medžių tas ošims...
Ta tyluma — tai kapinių tylumas...
O, kaip sunku! Da jo nėra.
Gal neateis jau? O, kad neateitų!
Kad persergėtų jį prijautims!
žiūri pro langą
Matau, tenai už girių teka mėnuo,
Jį tamsios pušys sveikin ošdamos,
Sudriskę debesys pilni yr dvasių...
luktelėjusi
Neteina... gal neteis... O aš verkiu,
Lyg nežinodama karaliaus žodžio!
Man liūdna, kad neteis, kad jo matyt
Aš negalėsiu... Ką girdžiu? Ateina...
O ne, šaltinis tai girdėt sode...
O, jis! Tai Daumantas! Tai jojo žingsniai...
Garsyn vis da garsyn girdėjau vėl.
Apsimetu, kad jo aš nepažįstu
Ir kad nepažinojau niekados.
Karalius nepažins.
DAUMANTAS
įeina, užleidęs ant akių šalmą, kryžioko šarvuose
Aldonos širdį
Klasta prigavo... Ja dabar matau...
Išbalus taip... O rasi ji išbalo,
Išmėtinėjant sąžinei32? Galiu
Atskirt nuo pabalimo pabalimą...
Ji sėda, veido neatkreipusi.
Juk kitąkart žingsnius įspėjo, rūbų
Šnabždėjimą pažino... o dabar
Neatkreipė nė veido! Eidams šičion,
Nuo slenksčio sugrįžau kelis kartus...
Didžiai skaudu!... Ar nepažins ji manęs?
Gal nenorės pažinti?... Tamsta!
Ji krūptelėjo...
ALDONA
Ridenau! Ar šiokis,
Ar toks esi, pusiaunakties laike
Po šitą pilį klaidžiodams, imk melskis...
Prie skydo štai matau ražančius yr.
Imk melskis ir... išeik...
DAUMANTAS
Išeik? Matyti,
Kad karalienė Lietuvos tik liept
Pripratusi, kad jai tiktai sušukus
Su ginklais tuoj atbėgs pilies sarga
Skaitlinga33. Eisiu tik po manęs kraujas
Tur pasilikti...
ALDONA
Mano...
DAUMANTAS
Nežinau!
Bet kraujas liks. Žinai, kas aš? Ar tavo
Širdis nesako?
ALDONA
lyg atbalsis tuo pat balsu
Sako tau širdis?
DAUMANTAS
Tik klausimą kartoja! Atsakyki!
ALDONA
Išeiki...
DAUMANTAS
Varge! Mąsto, jaučia ji
Ir kaip per sapną žodžio nesudaro.
Klausyki, ar iš akmens tu? Du žodžiai!
Ištarki mano vardą!... Aš pasiutęs!
Pasiutęs! Veidas mano pridengtas
Šalmu, ant skraistės ženklas juodo kryžiaus —
Kaip gal pažint? pakelia šalmą
Žiūrėki! Ar mane
Pažįsti? Bėk su manim! Ar pažįsti?
ALDONA
Ar aš pažįstu? Ne, netsimenu...
Galbūt... Čia taip tamsu, dėl to gal akys
Nuo ašarų gausių lyg apneštos —
Visi daiktai man rodosi migloti —
Ir vos išdžiūsta ašaros, tuoj vėl
Paplūsta. Nelaiminga aš. Lyg kokia
Sumišus savo gyvastį baigiu...
Ne! Nepažįstu... negaliu dabartės...
DAUMANTAS
Da nepažino... Žiburys tamsus.
ima nuo stalo žiburį ir apšviečia veidą, prisiartina prie Aldonos
Žiūrėk! Žiūrėk!
ALDONA
Meldžiu aš tave — traukis!
Išeik... Man žiburys akis gadin...
Žiūrėki tik! Prašvis, neilgai trukus,
Mėnulį stelbia jau aušros šviesa...
O varge! Šitoj salėje gal tave
Diena užtikti.
DAUMANTAS
A! Kaip aš kenčiu!
O pragaro kentimai!
Aldonai, kuri nenuvokdama prisiartina
Ko tu nori!
Šalin! Man lieka viena tik mirtis...
juokdamasis lyg sumišęs
Ka! Kai į galvą kas atėjo! Pulti
Ant kelių! Klaupt prieš jąją... Ka! Ka! Ka!
Prašyti, kad pažintų? Ar už kvietką
Auksiną nusipirkti atmintį?...
Tai aš vienui tik viens į svietą grįšiu?
Tarp manęs ir tarp svieto bedugnes
Jau pasidarė — negaliu sugrįžti...
Turiu numirt — numirt galiu. Prieš tai
Da išmokysiu ją ištarti vardą,
Gerai pažįstamą, tik užmirštą...
Mokysiu ją, kaip sakalą, kuri išbudin,
Vos tik užsnūsta. Taigi pertrauksiu
Aš miegą jos — gyvenimą mieguistą.
Klausyk! Žinai, kas aš? išsitraukia durklą
Ne! Ne! Geriau
Nežinomas po kojų jos, kaip lapas
Rudens, nukrisiu... tepriims mirtis...
ALDONA
O Daumantai!
DAUMANTAS
Ar da Aldonos balsas?
ALDONA
Pažįstu tave ir myliu! Klausyk!
Jis mato! girdi! Mindaugas toj salėj
Užsislėpė.
DAUMANTAS
Atgyti miela taip...
Myli mane? Kur Mindaugas užlindęs?
O! Baisią pergyvenau valandą!
Ikšiol dar kraujas neapsimalšino.
Aldona! Valanda ta akyse
Man stovi vis ir neišnyks iktolei,
Ik neįkaitys laimė... Ji visas
Mintis ant bedugnių užtiesus laiko.
Bet nesugrįš.
ALDONA
Mieliausias Daumantai!
Girdėjau skambant plieną... Užsislėpki!
Brangiausias mano! Slėpkis!
DAUMANTAS
Ką sakei?
Kur Mindaugas? Toj salėj? Tai toli jis...
Nenoriu bėgt... nepajėgiu... O ne!
Tiek laimės!... Ne!... Negal būt išdavimas?
Turiu laimingas būt, matyt tave.
Užgeso žiburys, bet šviečia mėnuo.
Į šviesą eikš, Aldona! O! kaip tu
išbalusi labai! Raudonį veido
Nuplovė ašaros... Išbalus taip!...
Ne tokią palikau.
ALDONA
Tai nuo mėnuolio
Šviesos tokia balta.
DAUMANTAS
Prakeikiu jį
Už tai, kad pavogė rožes nuo tavo
Skruostų!... Jį keikiu, žmones užmiršdams.
ALDONA
Girdi? Girdi ginklus? Tai jie!
DAUMANTAS
Lyg eina...
Lyg ginklai sučiauškėjo... Eina jie
Ant mano kraujo, kaip išalkę tigrai.
ALDONA
Bėk, Daumantai! Neuždaryta da!
Tik skubink!... Aldona liks tau ant amžių
Teisi... Išduoda viskas čia: dievai
Ir žmones, sienos... Bėk!
DAUMANTAS
O, mano brangi!
Sveika būk! Lik sveika!
išeina, bet neužilgo grįžta
ALDONA
Ko sugrįžti?
Nubalęs taip... ir nusiminęs... Varge!
DAUMANTAS
Gale šonines salės jie yra...
Atėjo...
ALDONA
Išdavims... Klausyk! Turėsi
Išlaužt langų skersuotas geležis...
Čia sodas netoli... Tik skubink, skubink!
DAUMANTAS
bando laužti geležis
Veltui! Giliai įleistos sienoje...
Išlaužt negalima... tai tuščias darbas...
Negalima!... O, truko! Truko jau!
Sveika būk! Duok man ranką... Delnas šaltas
Kaip ledas... Lik sveika!
užlipa ant lango ir neužilgo grįžta į salę
Be reikalo!
Sode, tarp medžių, ricieriai ginkluoti,
Po pat langais ragotinių giria.
Jau nėr ką bėgti... Atėjau be kardo,
Dėt atsargumo... Ką su tuo durklu?
Jis nė nuo priešų neapgins, nė rankos
Nepaklausys da... nusiminime!
Be pagiežos, nė širdį neatleidęs,
Į kapą gulsiu... Kas tau? Nubalai!
Aldona!
ALDONA
Nieko, nieko... Duok man rožę
Nuo tavo šalmo... rasi atgaivins
Pajautimus. Daumantas duoda rožę
Taip man aptemo akys...
DAUMANTAS
O varge! Vėl nubalo... Bėkime
Drauge su manim! Bėkime!... Bet kur
Išbėgsime? Tur būti sienose
Landyklos... bus vienok tenai ir žmones.
Namai tie prisigėrę jau klastos
Ir išdavimo! O Aldona mano!
Nelaimė... Sėsk, Aldona, šičionai!
Kaip vaiko mano akys ašarotos.
ALDONA
O aš jau verkti negaliu... Ka! Ka!
O Daumantai mieliausias! Mane tokis
Užpuolė juokas, kad nė pašnekėt
Jau negaliu... Ka! Ka! Tegul ateina!
Tegul per slenkstį peržengia! Tegul!
Štai šičia slenkstis!
puola prieš duris
DAUMANTAS
O Aldona! Tyli...
Atšalus... paguldo apalpusią ant Rėdės
Tuosius žmones rankomis
Draskysiu!... Eikit šian!... Tos akys!... Veidas
Pamėlynavęs!... luktelėjęs Iš sustingusių
Jos rankų rožę atimu... Pabudus,
Jau manęs gyvo nematys... nereik,
Kad kas primintų mane.
nuskabo kvietkos lapelius
Kvietkos žiedą
Nutraukiau, kotas liko jos delne.
prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnis čiauškėjimas ginklų
Girdžiu!... Jau žingsniai aiškūs — jie ateina!