VI
Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savo seserį, iš pačių pradžių siekdamasi įkvėpti jai meilę tėvynės ir visko saviško ir džiaugėsi matydama, kaip jauna dūšia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksma darėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.
Elziutės šventadieniai išeiginiai drabužiai truputį jau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motinai apie naujus.
— Ką tu, vaikeli, kalbi — gavo atsakymą nuo motinos — Elziutė ne nuotaka: geri ir šiti.
Ką daryti Onutei? Jai malonu su seseria visur išeiti, o sarmata. Išsiprašė ji iš motinos vilnę. Vėl nelaimė: vilnę striuogos striukos, vilnos šiurkščios, ir padarius ką iš jų vis bus niekai. Prašyti motinos, kad sumainytų vilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir čion nelaimė: motina ir mislyti apie tai nenorėjo, rūsčiai atsakydama:
— Ot, da aš sau nereikalinga rūpestį ant savo galvos užsitrauksiu!...
Onutė prašyti, kad pavėlytų nors jai pačiai sumainyti. Bet ir ant šito tėvai negreit sutiko, ir tai tik su viena įtarme: kad svaras už svarą eitų. Po ilgų ieškojimų, ten kur tai Paprūsėje, vyresnysis brolis užtiko vieną žmogų su nauja veisle avių. Jų vilnos ir ilgos, ir gana švelnios, tik baltos.
— Ar tu žinai, brolyti — skundėsi žmogelis Keidošiokui — mane didelė nelaimė antpuolė: išstipo96 avys. Ką daryti? Ieškoti avių. Ką, man vienas geradėjas ir įteikė ot šitą naujų avių veislę, būtent geriausią. O kas pasirodė? Sermėgą svietišką iš jų vilnų negali turėti, skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu aš, broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytų panašią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai...
Iš tolimesnės šnekos pasirodė, jog parduodant už tokias avis moka žydai brangiau, nes jos didesnės, ir jog jų vilnas perka ukvatniaus97, viena tik niekai: ne pilkos avys.
Onutė net pašoko iš džiaugsmo, dasižinojusi nuo brolio apie tokį žmogų. Klinčija98 ji tėvą, kad tas sumainytų ne tik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgai kiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymų Onutės.
Po šitų mainų, kelias nedėlias Keidošių namuose burzgė neliaudami vindeliai99, verpdami vilnas, nuo anksti ryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiai. Beverpiant, dalį suverptų siūlų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomis spalvomis (koliorais); bet ir tas ją neužganatino: motiną priprašė mieste nupirkti da ir skaisgijų100, ir tik tada prasidėjo audimas.
Motina ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę, nenoromis, nesitikėdami nieko ypatingo nuo jos darbo, bet Elziutė, su kuria Onutė pradėjo dalytis savo mislimis, laukė pradžios audimo su dideliai nepakantriu akyvumu, ypač žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų. Ant galo audimas, taip nepakantriai Elziutės laukiamas, prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas, pradėjo austi, ištiso iki žemesniam velenui audeklas puikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo iš džiaugsmo. Senis Keidošius, motinos pašauktas, atėjo taipogi pažiūrėti į Onutės darbą ir pažiūrėjęs, ilgai kraipė savo žylančią galvą.
— Na, netikėjau, jog taip bus — pratarė ant galo. Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akių suprato, ką ženklina jo žodžiai.
Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęs pačiai:
— Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duoti valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.
Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjo į pačią su tokiais žodžiais:
— Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.
O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda senis kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą, klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.