BUTRIMAS
nusiminęs
Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas,
Per kurį gėda ricieriaus matyti.
Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,
O išsyk galvą paliepk man nukirsti
Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!
Pavedei man tu Vilniaus apginimą.
O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom!
klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio