Kelnorėje šitoj
Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,
Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,
Per dienas guli, nejuda, negirdi.
Nė nesistenki, norėdams prašnekint.
Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą.
Nė ant savųjų akių neatkreipia —
Visai senelis pavirto į vaiką!
KONRADAS
Nuvesk pas jį!