O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion
Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!
Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei
KUNONAS
Albanui
Akmuo ant galo akims prakalbėjo,
Ant valandėlės jame plykstelėjo
Lyg žmogaus jausmas.
ALBANAS
Kunonui