Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,
Senas mūs būdas, teisumas, dorybė
Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,
Kaip auga naujos kartos, kurios laužo
Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų
Į aną svietą keliaut ir ten miškuos
Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,
Palikus žmones, jų ligotas širdis
Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui.
Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,