Ilgus perbėgo laukus.
„Kokias kapines prijoji?” —
„Tai pylis ta amžinoji”. —
„Vekur, vekur, ve tiesiog štai!
Ir su kryžiais, su kapeliais,
Su žaliuojančiais medeliais.” —
„Tiejai kryžiai — mano bokštai.
Toji liepa, ką viena,
Mano rūmų karūna.
Bėris peršoks pinučius.