Valteris pačią mylėjo, bet dvasią turėjo prakilnią;
Laimės nerado namie, nes jos nebuvo tėvynėj”.
Pasileidus sniegui, aukštai vyturys užčyravo:
Kur kitur viturys apreiškia meilę, linksmybę,
Lietuvai tik kasmet apgarsina gaisrą ir kraują.
Nesuskaitomos minios kryžiokų jau atsitraukia,
Jau nuo užnemunės kalnų perdėm iki Kauno
Triukšmas, ginklų čiauškėjims, žirgų žvengimas girdėti,
Taip kaip ūkas tavorai jų ant laukų nusileido;
Švysteli šian ir ten sargų pirmutinių vėlukai.