Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių.
Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto,
Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano
Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė.
Pamenu, kaip į pilį sugrįžęs peilį galandau,
Širdyje pagiežos smagumą patirdamas, pjausčiau
Vinrich’o brangius kaurus ir jojo zerkolus5 rėžiau,
Ant jo skydo šviesaus purvais drabsčiau aš ir spjaudžiau.
Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą,
Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti.