Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję:
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį 94 gavę.
Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir taip ilgai aikvoję, net kolei 95 pristigę:
O tai vis dėl arielkos daugiausia išlaidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna, pasleidę96 .
Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę