Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
Tai mat miško pasilgę auklėjo šilelį:
Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
Ir priūgdę kaip meldo gražiausio pušyno,
Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.
Ir saugojo kasdiena kaip didžiausio labo:
Netil medžio, — nelaužė nei mažiausio žabo.
Džiaugės Anykščiai, džiaugės, į šilą žiūrėjo,
Svetimuos98 miškuos malkų pirktų važinėjo.
Atvažiavo kučmeistras99 , šilą apžiūrėjo,