Senoji, rodos, nė negirdi.
— Ką tu žinai — sako — tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!
Privertė, nuleido dukterį už našlio.
*
Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.
— Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.
Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys — vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.
— Iš kur tu, vaikine — klausia senis: kur eini?
— Žemaitis — sako — einu bernauti3 .
— Tai eik pas mane.