— Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!
Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.
— O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? — klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.
— O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!... Ach, kaip jis mane muša, muša... Tu negirdėjai?..
— Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!
Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.
— O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!
Ji tyli.
— Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.
Ji vis tyli.