— Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.
— Ach, jau gana! — sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:
— Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!
Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių...
— Jonai! — šaukiu — Joniu! O jisai... jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.
Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.
*
Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? — vis klausia.
— Juk aš, vaikeli, tavo motina! — sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.
Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.