— Na šiakit, mamos, pabučiuosiu — atsilošęs ant kėdės, juokavo Šimas — eik, jau eik, verši! — priėjus.
Šimienė, užtraukė jam ant akių kepurę:
— Na, tik tu palauk, pirma paklausyk, o paskui rėk. Ale ką tu, avies galva, da jai pasakot. Žinai: Šimas — ne šapas. Matysi, vaike, ant Mykolinių važiuoju kaip pons, a? Norėsi ir tave šalia pasisodysiu, che, che, che! Žiople! Nauja brička!
Kaip ant tavo plikės plaukas.
Šimienė tikrai mislijo, kad senis tik juokiasi iš jos ir tiktai kada broliai iš tikrųjų viską išpasakojo, ji neišpasakytai nudžiugo, ir tuojau pradėjo kalbėti kaip tikras gaspadorius kaip ir rodosi, Šimo suvis ne nėra: ji vieną viską pasakoja: kur medžio gauti, kokios ašys, koki risorai turi būti, koks račius117 geriausia gali padaryti.
— A, kad tu galą118, tai be reikalo, marčia, mudvi neatsivedeva to Prūso; o jisai, šiandien suderėjo naują bričką su Pupkiu, žinai, tas šveplys, dar tau buvo per brolius; taigi, mudvi štai su marčia ir buvova ant tų „magaryčių”.
— O būtų gerai dabar jį sugriebti — pritarė svainiai — Prūselis užsigėręs pigiaus apsimtų.
Neilgai reikėjo laukti iki Prūsą surado. Prūsas Šulcius — račius119 garsus buvo visam paviete. Visos tos gražiosios bričkos su stačiais galais, ką kas šventą dieną gali matyti pas bažnyčią, arba kiekvieną, tai vis Šulciaus darytos. Menkesnieji račiai tik nusižiūrėję į jį darydavo tokias bričkas, bet ir tai tik prastesniems būrams.
Taigi, tai tas Šulcius, įsikandęs vokišką „purcelėnos”120 pypkę, dabar jau sėdėjo Šimų „kompanijoj” ir iš visų pusių gyrė savo darbą.
— Tai kiek, meister, imtum už bričką?