Norėjo da ką sakyti Baltrus, bet pradėjo drebėti jo lūpos. Apsikniaubė prie sienos. Išsigando net ir sūdžios, žiūrėdami i Baltrų. Mislija sau, kad tik iš tikro jis ko pikto nepadarytų sau arba kaimynui.
Ir pradėjo senutis sūdžia kalbėti:
Štai ką aš jum, vyručiai, pasakysiu! Susitaikykite judu veluk gerumu. Tu, brolau Baltrau, lyg gerai padarei nėščią moteriškę apkūlei? Gerai, kad Dievas da apsaugojo, o būtum sunkiai prasikaltęs. Ar tai gerai? Tu būk mažesnis, persiprašyk jo, o jis tau dovanos. Mes, ką prisūdijome, išdildysime25 .
Išgirdęs tai raštininkas pasakė:
Štai knygose parašyta, jei ką prisūdijome, tai reikia išpildyt, o išdildyti to jau negali.
Bet sūdžia raštininko neklausė:
Gana, sako, zaunyt26 ; žiūrėsi tu ten, kas parašyta; Dievą reikia atminti: o taikytis Dievas liepė.
Ir vėla sūdžia pradėjo kaimynus taikyti, bet nieko nepadarė. Neklausė jo Baltrus.
Aš, sako, dėkui Dievui, turiu jau penkiasdešimtis metų be vieno, turiu sūnų su marčia ir amžį mane niekas nemušė, o dabar tas bjaurybė atvedė mane ant rykščių ir aš tylėsiu, ką čia šnekėti!... Na, ir jisai mane paminės!...
Vėl pradėjo drebėti Baltraus balsas. Negalėjo daugiau šnekėti. Apsisukęs išėjo. Išėjo ir Jonas.