Mokytojui skaudu buvo klausyti tu žodžių. Jisai vienok savo dušioj turėjo prisipažinti, kad daug yra tokių, apie kokius Stepas kalbėjo.

Bet jis nenusiminė; save ramino tuo, kad gera sėklelė nukritus į dirvą, turi išleisti diegą, o iš diego gali sulaukt ir vaisiaus. Jis jautėsi ne vieną, sėklelę pasėjęs jaunose širdyse vaikų-artojų. Jis matė ir ne vieną diegelį naujos sėklos išleistą. Jisai pradėjo tiems seniams sakyti ilgą pamokslą apie jų aklybę ir paklydimus. Kalbėjo ilgai, net visas sušilo. Seniai klausė, stebėjosi ir kaip ką dėjo sau į galvą.

— Ką jūs čia, ponas, šituos „diedus” mokinate — ištarė „Bobelka”, nusitvėrus mokytoją už rankovės — prašome pas mus, padėsite mums rūtelę padainuoti.

Neilgai trukus, mokytojas atsidūrė pačiam viduryje moterų, kurios neužtruko priimti jį stikleliu virintosios. Seniai, likę vieni, pradėjo šnekėti apie arklius: vienas gyrėsi, kad jo dvi kumeles atsivedusios po žilą, drigantą, o kitą ne per seniai pamušdinęs net barono drigantu, už ką užmokėjęs 10 rublių. Kitas skundėsi, kad jo kumelė, atsivedusi kumeliuką, pieno nedavus; buvo ketinęs girdyti karvės pienu, bet žmona sakius, kad vaikui į košę neužteksią, tai jis tą kumeliuką ėmęs ir prigirdė. Trečias nusiskundė, kad jo karvės: viena prigėrė, o kita sprandą nusisuko į griovį įvirtus. Kitas vėl bėdavo, kad miežiai nedygstą, o Baltrus sakė: „Ot aš dusyk išakėjau, dusyk išariau, tai ir nenorėdami turi dygti”. O Mikas nenustygdamas — tai prie moterų prisibruka, bet jos tuojaus jį nustumia, tai prie vyrų priėjęs, prisipila stiklelį ir sau vienas makt ir išlupa iki dugno, o paskui galva krėsteldams pasako: „gm... anavot, tai mospanie, pone šventas!”

Ilgą valandą tęsėsi šnekos apie visokius daiktus; apie nelaimes ir bėdas, vargus ir rūpesčius; vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli, trečias kumščiu stalą daužo, o Mikas prisislinkdamas prie kožno ir brylį kresteldams, savo paprastais žodžiais užšnekina: „gm... anavot, girdi tai mospanie, pone šventas!”

III.

Tarp vienų erzeliavimo16, o kitų nuliūdimo, sučirpėjo skripka (smuikas), kurią mokytojas atsinešdamas, šmyčiolu17 kirkė. Baltrus nusitvėręs senoką „bobelką”, apsuko sykį ir pasiuntė ją į kampą, o pats viena ranka įsirėmęs, o kitoje laikydamas pypkę, grindis kojom daužė.

— Na mudu, svaine, eiva šocą pašokti, —pasakė Stepas, pasibrukęs bobelką prie šono — tik, ponaiti, dailiai mudviem paskripkuokie18.

— Štai Puodžiukas jums paskripkuos, aš nemoku — pasakė mokytojas ir atidavė skripką žinūnui19, kursai išgirdęs apie susirinkimą mokykloje, tik vien dėl to ir atsibastė, idant save ir palinksminti. Moteriškės nuo seniausios iki jauniausios visos straksėjo, o seniai nekurie, jau nenorėdami kratyti senų kaulų, susėdo aplink stalą ir po truputį dažinėdami klausė istorijų senio Mikženčio, kursai susirinkimuose visados istorijas pasakoti mėgdavo. Jame buvo neišsemiamas šaltinis žinių apie visokius daiktus: apie politiką, tikėjimą, geografiją, astronomiją, ir pasakodamas viską į draugią maišė.20

— Bet iš tikro aš užmiršau, kur buvo rojus? — — paklausė Mikžentis mokytojaus, kursai neseniai buvo prie jų prisigretinęs — ar tik ne Nilius per jį teka, ta upė, kur pilna visokių žalčių — negaliu aš tikrai atsikvošėti.