Neklauso senio.
Toliau kaimynam besipykstant pradėjo jau vienas kitą dergti prieš visą svietą. Sykį per vestuves Jonų marti pradėjo prie visų šnekėti, būk Baltrų su arkliais pagavę. Baltrus buvo užsigėręs, nesusilaike, apskulstė19 žmoną taip, kad visą nedelią gulėjo, o jos neščios būtą. Nudžiugo Jonas, nuvažiavo pas sliedovatelių20 . Dabar — mislija sau — atsikratysiu aš jo. Ak tikrai jau eis į Siberiją. Bet čia jam nepasisekė. Apžiūrėjo žmoną: sveika — ne nežym. Nuvažiavo Jonas į miravą21 ir tenai nieko nepelnė: liepė eiti pas vaitą22 (staršiną). Čia Jonas raštininkui su vaitu, kaip didžiausiem slidžiom, mažne gorčių arielkos pragirdė, bet taip jau už tai prisūdijo23 Baltrui nugarą iškaršti. Perskaitė ir nusprendimą.
Skaito raštininkas: sūdas24 prisūdijo Baltrui prie visų įrėžti i nugarą dvidešimtį rykščių. Išklausė Baltrus, pabalo kaip drobė, ir apsisukęs išėjo pro duris. Išėjo paskui jį ir Jonas: jis norėjo eiti pas vežimą, bet išgirdo — šneka Baltrus.
Gerai, sako, nuplaks mane užsidegs mano nugara, bet kad tik jo kas daugiau neužsidegtų!
Išgirdo tai Jonas, sugrįžo ir sako:
Ponai sūdžios! Jis mane ketina uždegti. Klausykite, jisai taip sakė prie visų!
Pašaukė Baltrų.
Ar teisybė, kad tu taip sakei?
Aš, ponas, nieko nesakiau. Plakite mane, jei jūs turite valią. Jau turbūt man vienam kęsti už teisybę, o jisai viską gali daryti!
Norėjo da ką sakyti Baltrus, bet pradėjo drebėti jo lūpos. Apsikniaubė prie sienos. Išsigando net ir sūdžios, žiūrėdami i Baltrų. Mislija sau, kad tik iš tikro jis ko pikto nepadarytų sau arba kaimynui.