— Samuli, ir tu su jais kartu?! — nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis — bijok Dievo budeliams tarnauti!...
Samulis susigėdęs nusisuko...
Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.
Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.
— Neraudok, Marusia — tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką — dabar jisai tau nieko nebepadarys... Visa bus gerai.
— Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! — dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę.
— Gali sau loti — juokėsi Maciukas — nebebijau tavęs.
Antaną pastatė stačią...
— Su diev, Maryt — atsisveikino iš namų vedamas — būk laiminga su tuo savo... Vaikeliai mano, vaikeliai!
Ant kiemo linksmai į jį puolė Ražbonas. Uredininkas sudavė batu šuniui — ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą, nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.