Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka23 į malkas ir dusliu balsu tarė: „Sudeginsim ją, tėvel...”
— Ne, ne, vaikai — atsakė maloniai tėvas — tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite. kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova24. Darydavova 25 taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?...
— Gana jau, gana, tėvai — atsiliepė motina — gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.
Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti.
Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty ir niekas jos neliečia.
J. B-nas.
Niūronyse. 17. v. 1906.
Ubagas
Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio26 ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužidusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą, tartum senai manęs pasiilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios jievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuoti. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn.
Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantį žilą senelį. Iš už statinės tvoros negalėjau į jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasiramsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.