— Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... Kampininkėlį33... Nedaug man raikia...
Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti34... Atsiminiau, kad reikia jam ką duoti ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau35 neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom36 savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą...
Atsikėlęs susiieškojau peilį ir įėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę.
— Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti — kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.
Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojo ją ir įdėjo krepšin.
Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo kratinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, ką besakyti, vėl pradėjau — visai ne vietoj — atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.
— O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti — atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados — mano dienos neilgos, suskaitytos37 , o daug man nereikia... Pragyvensiu...
— Girdėjau, ir tamsta sergi? — paklausė jisai mane.
— Sirginėju... — atsakiau — atvažiavau tėvynėn pasiilsėti.
— Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas — padrąsino mane senelis — šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...