*
Juozapota sapnavo:
Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu, mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga, tarp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur taip romu ir šilta... Juozapota spaudžia į savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubinas, skubinas... Už sodo jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių išlengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų kaip bedugnę, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagalbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota, išsigandusi, skubinas į jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą... Pažiūri į kūdikį: nebegyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis — kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu. Jos kojos paslysta ir kartu su kūdikiu krenta bedugnėn...
Atbudo, visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai už debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėsus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos, susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kartu su juo keldavos... Kodėlgi šiandien taip?.... Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo. Persižengnojo ir, atsiklaupus, ėmė poterius kalbėti. Puskum greitai pakūrė krosnę, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti...
— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — išgirdo Juozapota pažįstamą balsą.
— Ant amžių...
Vidun įėjo kampininkė Urbonienė ir su atydžia apsidairė po trobą.
— O kodėl gi tamsta šiandien taip vėlai su pusryčiu? — paklausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią — kiti jau senai pavalgė ir pogulio18 sugulė!
— Pramigau — atsakė ši — ir taip jau skubinuos! Gerai da, kad Petras ilgai nepareina — būčiau nebesuspėjus...
— Na, gali nesiskubinti: nebepareis! — tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo į Petrienę.