Apsistojo, nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi inten eina, pribėgo į žmonių minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti...
— Kiek ponų... Kokie gražūs... — šnibždėjo apsiblaususi.
Pamate žilą, malonaus veido senelį, į ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?...”
Netikėtai žvilgtelėjo į šulus su kryžavonėmis...
Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės...
*
Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjusi, negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo; nepažįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisusi moteriškė kažin ką į ją prisilinkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato... Negalėjo surinkti minčių, išsisklaidusių. Atminė, kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip durnuose paskendo. Priežastis ir sėkmė jos smagenyse nebesirišo. Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, ne be patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą: skaudėjo strėnas39, kojos buvo sunkios kaip akmuo ir visa negalėjo pasijudinti...
Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...
Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė ir jos lūpos ėmė krutėti...
Pamatė baltai apsitaisusią moteriškę, maloniai į ją žiūrinčią.